R. Klovas. Miškininkystė – ribojimų įkaitė
Pagal šį įstatymą nuo 2020 m. sausio mėn. asmuo ar susiję asmenys gali įsigyti miško valdą ne didesnę kaip 1.500 ha.
Prieš šį įstatymą pasisakė liberalai, kurie argumentavo, kad dominuojančią padėtį užima daugiau nei pusę miškų valdanti valstybė. Jie atkreipė dėmesį ir į didžiulį Lietuvos miškų išskaidymą. Miškų savininkų Lietuvoje – net 250.000, o vidutinis miško nuosavybės dydis tesiekia 3,4 ha. Be to, miško „derlius“ nuimamas tik kas 50–70 metų.
Įstatymo projektui tuo metu prieštaravo tiek Konkurencijos taryba, tiek Europos teisės departamentas. Šį Seimo priimtą įstatymą vetavo ir prezidentas nurodydamas, kad tam tikri keičiamo Miškų įstatymo punktai prieštaraus Konstitucijai. Būtent Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintas asmens ūkinės veiklos laisvės principas, Taip pat paminama sąžiningos konkurencijos laisvė.
Tad ar davė ką nors gero miško valdos suvaržymas? Kol kas pažangos nematyti. Toks įstatymas ne tik apribojo laisvą kapitalo judėjimą, bet ir atėmė galimybę plėsti verslą. Pakeitimai įtvirtino nelygybę tarp tų, kurie iki jo priėmimo buvo sukaupę daugiau nei 1.500 ha miško, ir tų, kurie norėdami plėsti verslą niekada negalės peržengti įstatymu numatytos 1.500 ha ribos. Tie verslininkai, kurie turėjo daugiau miško, po įstatymo priėmimo užfiksavo savo išskirtinę padėtį. Antras dalykas – šis įstatymas visiems privatiems miškų savininkams atėmė galimybę konkuruoti su valstybiniu miškų ūkiu.
Priimant šį įstatymą vyko valstybinio miškų sektoriaus reforma – atskiros urėdijos buvo sujungtos į vieną Valstybinę miškų urėdiją, tvirtinant, kad efektyvi miškininkystė galima tik stambiame ūkyje. Tuo metu aiškinta, kad ūkininkavimas atskirų urėdijų valdytuose maždaug 20.000–30.000 ha plotuose yra ekonomiškai nenaudingas.
Jei teigiama, kad miškininkystė nėra efektyvi 20.000 ha miško plote, tai kaip ji gali būti efektyvi 1.500 ha miško plote? Priėmus įstatymą gavosi taip, kad valstybė ir taip turėdama išskirtines sąlygas jas dar labiau pasigerino, o savo tiesioginiams konkurentams – privatiems miškų savininkams – jas gerokai pablogino.
Privačių miškų savininkai vykdo tokią pačią ūkinę veiklą kaip ir Valstybinių miškų urėdija. Rinkoje jie konkuruoja vieni su kitais, tad ir konkurencinės sąlygos turėtų būti lygios. O 250.000 privačių miškų savininkų liko su tuo, ką turi. Jiems jokių galimybių stambinti valdas nebeliko, nors miškų ūkio strategiją formuojanti institucija ne kartą pasisakė, kad mažos valdos yra neefektyvios. Palyginimui, prieš keletą metų didžiausios privataus, vieno savininko valdomo miško plotas Lietuvoje buvo apie 30.000 ha, Estijoje – 80.000 ha, Latvijoje – 130.000 ha.
Dar prieš dešimtmetį Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros programoje buvo rašoma, kad maža miško valda jos savininkui nėra pagrindinis pajamų šaltinis. Todėl tokie savininkai nėra linkę investuoti į mažo pelningumo ir didesnės finansinių nuostolių rizikos veiklą bei tiekti medieną rinkai. Tokia padėtis yra nepalanki privačių miškų ūkio plėtrai. Ribojant valdų dydį buvo minimi skaičiavimai – šeima iš 1.500 ha turėtų išgyventi. Kaip turi jaustis verslininkas, žinodamas, kad nepaisant visų pastangų jis savo versle galės pasiekti tik tiek, kad jo šeima „tarsi ir galės pragyventi“. Apie kokį verslą galima kalbėti, jei jo lubos bus apribotos iki minimalios skurdo ribos.
Tuo pačiu metu maži ūkiai neturi lėšų miškų sertifikavimui ir yra suvaržyti rinkos sąlygomis parduoti medieną. Nors sertifikavimas yra savanoriškas, stambesni medienos supirkėjai superka medieną tik iš sertifikuotų miškų, kadangi jie deklaruojama, kad vykdoma tvari veikla. Sertifikatai nėra išduodami, jei miškas nėra tinkamai prižiūrimas ar neatkuriamas. Šis veiklos mastą ribojantis įstatymas taip pat užkerta galimybę stambesniems miško savininkams be didesnio vargo išeiti iš šio verslo. Viena esminių laisvosios rinkos taisyklių – tai galimybė bet kada laikantis prisiimtų įsipareigojimų išeiti iš rinkos. Kelią į miškininkystės sektorių šis įstatymas užkerta ir įvairiems fondams, nes susiję asmenys, sudėję savo turimą kapitalą negali įsigyti didesnio miško ploto, o ūkininkavimas mažesniame plote keliems asmenims yra paprasčiausiai nenaudingas.
Mūsų manymu, prieštaravimus sušvelnintų nebent sprendimas padidinti galimo įsigyti miško plotą iki tokio, kurį turi sukaupęs pats didžiausias privataus miško savininkas. Kalba eitų apie 30.000–40.000 ha miško plotą. Toks sprendimas tam tikra prasme panaikintų konkurencinę nelygybę ir leistų efektyviai vystyti miškininkystės verslą.
Pagrindinis šio įstatymo trūkumas – privačių miškų savininkų teisių pažeidimas, kuris sustabdė privačios Lietuvos miškininkystės pažangą. Dar 2019 m. rudenį Privačių miško savininkų asociacija šią Miškų įstatymo pataisą apskundė Europos Komisijai, kaip prieštaraujančią Europos Sąjungos teisei. Europos Komisija iš Lietuvos Vyriausybės nėra sulaukusi aiškios pozicijos šiuo klausimu ir tęsia tyrimą.
Komentaro autorius – Robertas Klovas, Advokatų profesinės bendrijos „Greenlex“ partneris ir advokatas
