D. Palavenis. Ar įmanoma mažos valstybės ginkluotės tiekimo grandinių apsauga?
Sausio mėn. pabaigoje Vokietija nepritarė Estijos sumanymui perduoti anksčiau iš jos gautas 122 mm kalibro haubicas D-30 Ukrainai. Pastaruoju metu jau girdime nuotrupas, kad ir Izraelis buvo išsakęs išankstinę poziciją, jog nepritars Baltijos valstybių siekiui siųsti turimus Izraelio gamybos ginklus į Ukrainą, jei būtų toks ketinimas. Greičiausiai kalbama apie Izraelio gamybos prieštankines sistemas „Spike“. Tuo tarpu JAV vyriausybė pritarė Baltijos valstybių ketinimui perduoti jų gamybos prieštankines raketas „Jevelin“ bei priešlėktuvines raketas „Stinger“ Ukrainai.
Šie pavyzdžiai iliustruoja, kad gali būti skirtingi valstybių sprendimai, susiję su ginkluotės perdavimu trečiosios šalims. Neabejotina, kad šie politiniai sprendimai turi vienokių ar kitokių priežasčių, tačiau jų nedetalizuosime. Minėti pavyzdžiai tuo pačiu indikuoja, jog gali būti priimti ir skirtingi sprendimai dėl ginkluotės ar amunicijos tiekimo valstybėms, vykstant ginkluotam konfliktui net ir esant sudarytoms tiekimo sutartimis. Taip pat reikia atkreipti dėmesį, kad ginkluotės tiekimas gali būti ribojamas dėl tarptautinės bendruomenės ar atskirų valstybių įvesto embargo, sankcijų, kitų prekybos apribojimų.
Keletas trumpų istorinių pavyzdžių šiuo klausimu, kurių yra gana daug.
Jungtinės Karalystės ir Argentinos ginčas dėl Folklando suvereniteto peraugo į ginkluotą konfliktą 1982 m., kuris truko 74 dienas ir baigėsi Argentinos pasidavimu. Prieš patį konfliktą Prancūzija sudarė sutartį su Argentina dėl „Exocet“ priešlaivinių raketų, kurios vėliau nuskandino du Jungtinės Karalystės laivus, pardavimo, tačiau įsisiūbavus konfliktui vėlesnės partijos nebuvo pristatytos. Prancūzija prisidėjo prie Jungtinės Karalystės paskelbto embargo bei bendradarbiaudama su kitomis valstybėmis siekė užtikrinti, kad „Exocet“ raketos, parduotos kitoms valstybėms, nebūtų slapčia atgabentos į Argentiną.
Kitas pavyzdys yra Izraelio atvejis, kur Prancūzija nuo 1950 m. vysčiusi labai artimus tarpvalstybinius santykius bei eksportavusi ženklius ginkluotės kiekius į Izraelį, dėl geopolitinio tikslo, t.y. poreikio suartėti su arabų valstybėmis, atsisakė tiekti ginkluotę Izraeliui 1967 m. vykusio vadinamojo 6 dienų karo metu. Be abejo, tam tikros indikacijos dėl šio geopolitinio pokyčio buvo matomos jau iš anksčiau. Po šio įvykio Izraelio valdžia pradėjo intensyviai kurti nacionalinę gynybos pramonę bei palengva stiprinti santykius su JAV.
Daugelis ekspertų pabrėžia, kad mažosios valstybės turi ribotą galimybę užsitikrinti ginkluotės tiekimo grandinių apsaugą. Esant politinei valiai bei resursams gali būti kuriama ar stiprinama esama nacionalinė gynybos pramonė, kuri turėtų galimybę gaminti kritinę ginkluotę, leisiančią kovoti su oponentu nesant ginkluotės tiekimui iš kitų valstybių. Gali būti diversifikuojamos ginkluotės tiekimo grandinės, įsigyjant keleto tipų ginkluotės iš kelių valstybių, tačiau tokiu atveju išbrangtų jos tolimesnis išlaikymas. Gali būti kaupiamos didelės ginkluotės ir amunicijos atsargos, sudarančios sąlygas kariuomenei vesti ilgalaikius kovos veiksmus taip sekinant oponentą, tačiau tokiu atveju amunicijos atsargas reikėtų reguliariai atnaujinti dėl ribotos jos galiojimo trukmės.
Tikėtina, kad patikimo strateginio partnerio pasirinkimas, iš kurio būtų įsigyjama pagrindinė ginkluotė, bei racionalus nacionalinės gynybos pramonės gamybos pajėgumų padidinimas būtų optimalus variantas Lietuvos atveju, siekiant užsitikrinti maksimalią ginkluotės tiekimo grandinių apsaugą.
Komentaro autorius – Donatas Palavenis, BPTI jaunesnysis mokslo darbuotojas
