Kokios reikia mokesčių sistemos

Mokesčiai plačiąja prasme yra gyventojų tarpusavio susitarimas, kuriame parašyta, kad mokame mokesčius ir už tai gauname tam tikras paslaugas. Bet koks sandoris yra tvarus tuomet, kai iš jo laimi abi pusės. Tuomet visi jo dalyviai stropiai vykdo, kas parašyta, nesistengia ieškoti teisinių spragų, nesivelia į ginčus. Lietuvoje, deja, šio susitarimo laikosi toli gražu ne visi. Daliai Lietuvos piliečių ranka nesudreba nei tuomet, kai savo deklaracijoje neparodo visų pajamų, nei tuomet, kai raito parašą valstybei nenaudinguose dokumentuose. Tokio požiūrio padarinys – visos mūsų valstybės paslaugos šiuo metu neperkopia egzistencinio minimumo. Toks paslaugų lygis veikia kaip atgrasymo nuo mokesčių mokėjimo priemonė. Ką reikėtų padaryti, kad baigtų suktis šis užburtas ratas.

Pirmiausia reikėtų padidinti valstybės teikiamų paslaugų kokybę nedidinant mokesčių naštos. Turbūt sutiksite, kad net jei po 2009 m. žirklių neregėjusiai aviai užsimerkę nukirptume 5% kailio, ji didelio skirtumo nepajustų, o plačiai atsimerkus galima būtų nurėžti ir dar daugiau. Kitaip tariant, 10–15% padidinti paslaugų kokybę būtų galima ir nedidinant mokestinių įplaukų. Štai Rokas Masiulis, susisiekimo ministras, sako nesitikėjęs tokio neskaidrumo masto savo vadovaujamoje ministerijoje. O ši žinyba daro įtaką milijardiniams pinigų srautams. Galime prisiminti ir idėją visą valstybinį NT perduoti vienai įmonei ir neprarasti 1 mlrd. Eur, kuris kasmet išleidžiamas valstybiniams pastatams šildyti. Ir daugumai tų pastatų toli iki A raidės šilumos varžos klasifikacijoje. Mokesčių mokėtojams tenka išlaikyti ir universitetus, kurių 30% biudžeto sudaro administracinės išlaidos.

Reikėtų tvarkyti ir valstybinio socialinio draudimo sistemą, kad tai taptų tikra draudimo sistema, kur įmokos priklauso nuo išmokų. VŽ daug kartų rašė apie perskirstymą „Sodros“ sistemoje, tačiau jo yra ir sveikatos apsaugoje. Už pensininkus PSD moka valstybė, tačiau jie gerokai dažniau naudojasi sveikatos sistema, todėl ir Valstybės įmokos turėtų būti didesnės. Priešingu atveju, kam reikėjo atskirti PSD įmokas nuo gyventojo pajamų mokesčio?

Jeigu valstybėje gali gauti gerą išsilavinimą, sveikatos priežiūrą, esi saugus dėl savo ateities, tuomet ir mokesčių mokėti negaila.

Dar vienas aspektas – kur tik galima, reikia rinktis mažesnius mokesčių tarifus ir didinti mokesčių mokėtojų skaičių. Principas aiškus – visiems mokesčių naštą pakelti būtų lengviau nei tuo atveju, kai tai turi temti dalis visuomenės. Mokesčius turi būti mokėti paprasta. Tai tikrai galima pasiekti pasitelkus technologijas.

Ir dar viena svarbi aplinkybė. Mokesčių nesumokėjęs asmuo neturėtų jaustis nebaudžiamas. Mokesčių administravimas turėtų veikti taip, kad galėtų greitai išgaudyti pažeidėjus. Tokių iš kelio išklydusių nereikėtų iš karto bausti labai skaudžiai. Pakaktų, kad jie pajustų, kaip kvailai pasielgė nesumokėję mokesčių.

Galima šviesti ir visuomenę, aiškinti ilgalaikius mokesčių nemokėjimo padarinius, tačiau švietimo programų poveikio sulauksime negreitai, todėl svarbesni būtų visi prieš tai minėti aspektai. Jeigu nuspręsime investuoti į visuomenės švietimą, tai reikėtų daryti ne priešokiais, o ilgą laiką. Tik taip gausime iš šių investicijų naudos.