Į kovą dėl milijonų su tiekėju stojant stambesnėms įmonėms, „Enefit“ sako, kad niekas dar nebaigta

Iš ilgalaikes fiksuotos kainos sutartis nutraukusių bendrovių tokius susitarimus siūlę tiekėjai, pavyzdžiui, Estijos kapitalo UAB „Enefit“, pradėjo reikalauti nuostolių atlyginimo, o sumos kai kuriais atvejais buvo skaičiuojamos milijonais.

Galiausiai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paskelbė nutartį byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl mažos ir labai mažos įmonės teisės vienašališkai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį neatlygintinai, t. y. nemokant elektros energijos tiekėjai sutarties nutraukimo mokesčio, nustatyto su tokia įmone sudarytoje elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje.

Ieškovė UAB „Enefit“ (elektros energijos tiekėja) prašė teismo priteisti iš atsakovės UAB „FishNet“ (paslaugos pirkėja) 1,14 mln. Eur sutarties nutraukimo mokestį ir 6% dydžio metines palūkanas. 

Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. LAT paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

LAT išaiškino, kad net ir tuo atveju, jeigu kokie nors mokesčiai, sankcijos, netesybos ar kiti mokėjimai buvo nustatyti su labai mažomis įmonėmis ar mažomis įmonėmis sudarytose elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, elektros energijos tiekėjai neturi teisės jų reikalauti iš sutartį vienašališkai nutraukiančios ar nutraukusios šalies.

Toks sprendimas iš esmės į šiukšlių dėžę išmetė tiekėjų verslo modelius siūlant ilgalaikės fiksuotos kainos sutartis. VŽ šaltinių teigimu, minėta „Enefit“ rimtai svarstė trauktis iš Lietuvos, nuogąstavo, kad Pandoros skrynia galėtų atsiverti ir vidutinių bei didelių įmonių segmente.

Savo ruožtu iki šių metų sausio 1 d. „Enefit“ vadovavęs Vytenis Koryzna tada VŽ sakė, kad apmaudu, jog politikai ir valstybės institucijos įstatymų traktavimą gali kaitalioti kaip panorėję, neatsižvelgdami į galimą tokių sprendimų žalą.

„Gerbiame teismo sprendimą, bet mūsų patirti nuostoliai niekur nedings, todėl svarstysime, ar verta prašyti neatsakingų valstybės institucijų juos atlyginti“, – komentavo jis. 

Anksčiau interviu VŽ jis pasakojo, jog tikisi, kad LAT įsiklausys į tiekėjų argumentus.

„Jeigu ne politikų ir reguliuotojo nenuoseklūs veiksmai, tvirtinant sutarčių sąlygas, tas modelis būtų aiškus. Didžiausias klausimas – ar sutartį nutraukęs klientas turėtų prisidėti prie to nuostolio padengimo. Buvo ilgas etapas, kai buvo teigiama, kad įstatymas leidžia iš kliento to prašyti, šių metų pradžioje nuomonė pasikeitė, atsirado kitokia įstatymo interpretacija“, – 2024 m. rugsėjį kalbėjo V. Koryzna. 

„Enefit“: tai dar ne pabaiga

Dabar, rodos, atsiradusia galimybe nutraukti fiksuotos kainos sutartis bando pasinaudoti ir dalis stambesnių įmonių. 

Pavyzdžiui, Kauno apygardos teismas visa apimtimi atmetė „Enefit“ ieškinį, kuriuo buvo reikalaujama sutarties nutraukimo mokesčio iš vidutinės kategorijos įmonės. Iš UAB „Judex“ buvo reikalaujama 1,49 mln. Eur.

„Šiuo laimėtu sprendimu sukūrėme precedentą, kuriuo galime apginti vidutinių, didelių ar labai didelių įmonių interesus ginčuose su elektros tiekėjais dėl pirma laiko nutrauktų sutarčių ir nepagrįstai reikalaujamų sutarties nutraukimo mokesčių“, – VŽ sako advokatų kontoros „Baltic Juris“ advokatas Marijus Velička.

Jo teigimu, elektros tiekėjui nepavyksta pagrįsti savo tiesiogiai patirtų nuostolių: „Yra taikomas 0,5 ar 0,6 koeficientas už nenupirktą elektrą, tačiau pasigendu aiškios metodikos, kaip tie tiesioginiai nuostoliai suskaičiuojami.“

Advokatas atstovauja klientams, kuriems tiekėjai yra pareiškę ieškinių už daugiau kaip 6 mln. Eur.   

Savo ruožtu Valdemaras Fiodorovičius, naujasis „Enefit“ vadovas, VŽ sako, kad precedentas nėra sukurtas, kol neįsigaliojo paskutinis teismo sprendimas, o šis procesas dar tikrai nėra baigtas. 

„Mes neabejojame, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas sutarties šalims suteikia teisę susitarti dėl netesybų taikymo, įskaitant ir tuos atvejus, kai terminuota sutartis vienos iš šalių yra nutraukiama pirma laiko“, – kalba jis.

Vadovas pabrėžia, kad nei Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymas, nei kiti elektros tiekimą reglamentuojantys teisės aktai nedraudžia šalims susitarti dėl netesybų taikymo, todėl bendrovė kategoriškai nesutinka su pirmos instancijos sprendimu ir jį skųs. 

„Netesybų institutas yra vienas iš sutarčių teisės pamatų, kurį pagrindžia suformuota gausi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika jį taikant, todėl neabejojame savo teise į patirtų nuostolių kompensaciją“, – nurodo jis.

Vadovas teigia, kad „Enefit“ savo iniciatyva nė vienoje iš rinkų, kuriose vykdo veiklą, nėra nutraukusi ilgalaikės sutarties su verslu. Be to, nepaisant kelių įmonių, kurios nori nutraukti sutartis, yra ir patenkintų klientų, kuriems fiksuotos kainos tiekimo planai leido išgyventi energijos kainų krizę. 

„Mūsų skaičiavimu, nepaisant kritusios sandorių vertės, per 2023 m. „Enefit“ sudaryti ilgalaikiai elektros tiekimo planai vien verslo klientams leido sutaupyti daugiau nei 20 mln. Eur“, – skaičiuoja V. Fiodorovičius.

Jis priduria, kad, sudarant ateities sandorius, netesybų taikymas yra įprasta verslo praktika. 

„Kiekvienu atveju netesybos yra numatomos remiantis abipusiu šalių sutarimu, o sutarties sąlygos yra derinamos tik tarp ją sudarančių šalių“, – taip taikomus koeficientus, skaičiuojant neva patirtus nuostolius, pakomentuoja vadovas.

Tačiau advokatas M. Velička laikosi kitokios nuomonės ir tiki palankiu sprendimu antrosios instancijos teisme. Anot jo, kyla klausimų, ar ateities apsidraudimo sandoriai, kuriuos tiekėja sudaro su savo pagrindine bendrove, šiuo atveju „Eesti Energia“, gali būti laikomi patiriamų nuostolių pagrindimu.

Perklausas, ar jis teigia, kad, jo nuomone, bandoma išsireikalauti kompensaciją už neuždirbtą pelną, advokatas tai patvirtino.

„Laukiame apeliacinio skundo, bet 99%, kad laimėsime ir kitos instancijos teisme. Jie nori kompensacijos už neuždirbtą pelną, bet negali pagrįsti tų skaičių“, – sako teisininkas. 

Tam prieštarauja „Enefit“, kurios vadovas nurodo, kad tiekėjas niekada neprašė ir neprašo klientų atlyginti negauto pelno ar pajamų, o siekia išskirtinai tik patirtų nuostolių atlyginimo.

„Laikyti ateities sandorius draudimu yra klaidinga, nes tiekėjas, jei kainos formuojasi mažesnės, nei įgyta ateities sandorių rinkoje, negauna jokios finansinės naudos. Reali ateities sandorių nauda – būtent jų pagrindu sudaromos sutartys leidžia visai verslo dalyvių grandinei susitarti dėl ilgalaikės elektros kainos“, – aiškina V. Fiodorovičius. Jis patikina, kad, nepaisant vykstančių teisminių procesų, tiekėjas užtikrintai tęs savo veiklą.