Medienos perdirbimas: valstybė neskuba palaikyti savų
„Situacija tokia – valstybiniai miškai šiais metais mums parduoda tik 20 procentų reikalingos žaliavos - beržo rąstų. O 30 procentų eksportuojama į užsienį, ir mes liekame be gamybai būtinos medienos“, - sako Vaidotas Stanevičius, bendrovės „Vakarų medienos grupė“ (VMG) produkto vadovas.
Pavyzdžiui, VMG priklausanti bendrovė „Sakuona“, veikianti Klaipėdos rajone, pasak V.Stanevičiaus, iš valstybinių miškų norėtų pirkti bent 50 procentų beržo rąstų, tačiau apvaliosios medienos prekybos taisyklės veikia taip, kad „Sakuona“ tokia galimybe pasinaudoti negali, nes didžioji dalis rąstų iš valstybinių miškų, per tarpininkus, eksportuojama. Tuo tarpu gretimų valstybių įmonės pagrindinius medienos kiekius pigiau susiperka iš savo šalies valstybinių miškų, o trūkstamą kiekį perka brangiau iš Lietuvos. Tokiu principu dirba Latvijos spygliuočių rąstų pjovėjai arba Lenkijos beržinių rąstų perdirbėjai.
Didžiąją dalį medienos Lietuvos perdirbėjai priversti pirkti iš privačių miškų, kurių savininkų strategija, pasak pramonininkų, dažnai yra sunkiai prognozuojama. Štai minėtoji „Sakuona“, besispecializuojanti lovų rėmų ir dugno detalių iš daugiasluoksnės faneros gamyboje, iš privačių miškų įsigyja net 70 procentų reikiamos medienos, 20 procentų – iš valstybinių miškų, dar 10 procentų priversta pirkti privačiuose miškuose Latvijoje.
„Jau daug metų kalbame apie tai, kad parduodant rąstinę medieną iš valstybinių miškų perdirbėjams Lietuvoje būtų taikoma pirmenybė. Pavyzdžiui, iš pradžių ji turėtų būti parduodama tiems, kas turi gamybinius pajėgumus mūsų šalyje, čia yra sukūrę darbo vietas, investuoja į plėtrą, ir tik paskui likusi mediena patektų į perpardavinėtojų ar eksportuotojų rankas“, - išeitį mato Kretingos rajone įsikūrusios baldų gamybos bendrovės „Akmena“ vadovas Dangiras Samalius.
Panaši tvarka ne kartą buvo siūloma Miškų įstatymo pataisų pavidalu, tačiau iki galutinio sprendimo Seime procesas ir nenužengdavo.
„Kodėl? Matyt, nėra principinio noro apsaugoti vietos pramonę. Keista – Lietuvoje iš naudingų išteklių turime tik medieną, ir tą pačią parduodame, tačiau ne saviems, šalyje galintiems sukurti nemažą pridėtinę vertę, o svetimiems“, - stebisi įmonės „Likmerė“, Ukmergėje turinčios fanerinio beržo lukšto gamyklą, vadovas Mindaugas Kasmauskis.
Jis sako, jog Lietuvai derėtų imti pavyzdį iš kaimyninių valstybių: „Latvijoje, Estijoje vietos pramonė, savi gamintojai labai saugomi. Jei tu moki mokesčius, įdarbini žmones, pleti veiklą, tavęs nepaliks laukinės konkurencijos sąlygomis. Medienos perdirbėjai ten yra apsaugoti, nes jos pardavimo tvarką nustačiusi valstybė sugebėjo rasti laisvo prekių judėjimo saugiklius“.
Jam antrina ir V. Stanevičius.
„Pavyzdžiui, Latvijoje tik gamintojas, o ne perpardavinėtojas, gali pirkti medieną iš valstybinių miškų. Lenkijoje įsigyti medienos užsieniečiai gali, tačiau ten galiojanti tvarka kainas rinkos naujokams nustato tokias, kad nėra noro dalyvauti aukcionuose, ir jie priversti stoti į bendrą eilę. Baltarusija irgi riboja rąstų išvežimą iš šalies, Rusija taiko muitus. Tik pas mus mažai kas daroma, kad lietuviška mediena pirmiausia neatsidurtų užsieniečių rankose. Jau šiandien galėtume padvigubinti faneros detalių gamyba, tik kur gausim rastų? Pažvelgus į statistiką, Lietuvoje kaip ir viskas gerai - per metus beržo rąstų pagaminama apie 400 tūkst. kubinių metrų, tačiau realiai jau ir šiais metais bus sudėtinga patenkinti mūsų įmonės metinį poreikį - 80 tūkst. kubinių metrų“, - tvirtina VMG atstovas.
Perdirbėjų teigimu, kone agresyviausiai lietuviškos medienos supirkimo srityje pastaruoju metu veikia kinai. Jų žiniomis, Kinijos gamintojai jau įsteigė Lietuvoje kelias įmones, sukurtas specialiai dalyvavimui medienos pardavimo aukcionuose. Anksčiau jiems atstovaudavo tarpininkai.
„Kinijos gamintojus finansuoja šalies valdžia. Pavyzdžiui, apmoka medienos transportavimą iš užsienio. Matyt, yra tam tikra valstybės strategija, siekiant palaikyti savo gamintojus. Lietuvoje priešingai – pagalbos mums nėra“, - pastebi D. Samalius.
Beje, miškininkai nuolat pabrėžia, kad tam tikros lengvatos gamintojams yra – esą jie užsitikrinti reikiamą kiekį medienos gali su urėdijomis sudarę ilgalaikes tiekimo sutartis. Tačiau gamintojai tikina, jog ši tvarka graži tik popieriuje, o iš tiesų ir ilgalaikių sutarčių srityje karaliauja perpardavinėtojai.
„Tokių sutarčių trūkumas – kainų perskaičiavimo galimybė, kai remiamasi didžiausia pasiūlyta kaina, - kritikos dabartinei tvarkai negaili M. Kasmauskis. - Įsivaizduokite – sudariau su urėdija ilgalaikę sutartį, jog už kietmetrį medienos mokėsiu 220 litų. Tačiau atėjo spekuliantas ir pareiškė galintis mokėti 240 litų. Mano sutartyje kaina automatiškai pakeliama iki 240 litų. Bet juk prieš tai aš verslą planavau atsižvelgdamas į tą mažesnę kainą! Tai kokia nauda iš tos ilgalaikės sutarties, jei ji po to keičiama?“
Anot jo, ilgalaikių sutarčių „saugikliu“ galėtų būti apribojimas perpardavinėtojams, tarpininkams, įsteigusiems įmonę kad ir prieš dieną. Pakaktų, kad įsigijimų pirmenybė būtų teikiama sutartas kvotas turintiems vietos gamintojams.
„Tikrai nenorime „daug ir pigiai“. Mums tereikia patenkinti savo poreikius, nes dabartinė medienos iš valstybinių miškų pardavimo tvarka ne tik neleidžia galvoti apie investicijas, bet ir esame priversti daryti prastovas. Kaip dirbti ir planuoti, kai nesi garantuotas dėl rytdienos?“ - retoriškai klausia „Likmerės“ vadovas.
