Reformos garvežys vos juda

Valstybės įmonės nuostolius iš nekomercinės veiklos dengia iš pelningos veiklos, o valstybei skiria dividendų trupinius. Vladimiro Ivanovo nuotr. Pelningai dirbančios didžiosios valstybės valdomos įmonės (VVĮ) dividendų derliumi nedžiugina – pasiekus jų pakilimą 2012 m. (522 mln. Lt), antri metai iš eilės Finansų ministerija planuoja kur kas kuklesnes sumas. Tačiau ir jų surinkti nepavyksta. Pernai iš planuotų 213 mln. Lt valstybė tegavo pusę – 104 mln. Lt, šiemet planuota 130 mln. Lt suma gali tik planu ir likti. Didžiuosius pelnus uždirbančios įmonės aiškina uždirbtus pinigus skirsiančios investicijoms, tarifų subsidijoms ir pan. Būtent taip savo ketinimą valstybei atseikėti palyginti menką sumą dividendų aiškina AB „Lietuvos geležinkeliai“ (LG) vadovybė. Nors ekspertai tikėjosi, kad didžiąją dalį iš planuotų 130 mln. Lt dividendų suneš būtent LG, įmonė šį optimizmą gerokai atvėsino – ji dividendams iš paskirstytinojo 2013 m. pelno skirs tik 10% (8,5 mln. Lt). Pagal įstatymus valstybės valdoma akcinė bendrovė į šalies biudžetą turi pervesti 80%, jei Vyriausybė nenusprendžia kitaip. Albertas Šimėnas, LG generalinio direktoriaus pavaduotojas, guodėsi, kad įmonei tenka subsidijuoti keleivių transporto išlaidas, nes keleivių vežimo veikla yra nuostolinga.
Apie vadinamuosius įmonių specialiųjų įpareigojimų, t. y. nekomercinių funkcijų, atskyrimą iš VVĮ veiklos kalbama jau ne vienus metus. Tačiau kiekvienam bandymui sureguliuoti šią sritį smarkiai priešinamasi. Buvo parengtas nutarimo projektas, numatantis sukurti bandomąjį projektą dėl LG komercinių ir nekomercinių funkcijų atskyrimo. Remiantis šiuo pavyzdžiu planuota atskirti ir kitų VVĮ komercines ir nekomercines funkcijas. Bet nutarimo projektas sulaukė daugybės pastabų ir, kaip Lietuvoje dažnai atsitinka, buvo nukištas į gilius stalčius.
Užsienio šalyse įmonei, vykdančiai komercines funkcijas, valstybė nenumato specialiųjų įpareigojimų. O įmonės, kurios teikia nekomercinio pobūdžio paslaugas, neįpareigojamos daugiau uždirbti pelno ir išmokėti dividendus. Tačiau jos skatinamos užsiimti komercine veikla – kad išsilaikytų. O, pvz., Norvegijoje specialiuosius įpareigojimus gali perimti viešąjį konkursą laimėjusi privati įmonė.
Lietuvoje išgryninti VVĮ komercinės ir nekomercinės veiklos statistiką niekas lyg ir nemėgino. Šio darbo neseniai ėmėsi Valdymo koordinavimo centras. Suskaičiuota, kad iš 137 VVĮ daugiau nei pusė jų (74) vykdo specialiuosius įpareigojimus. Analitikai rekomenduoja atsisakyti praktikos, kai nuostoliai iš nekomercinės veiklos dengiami iš komerciškai pelningos veiklos. Nekomercines paslaugas siūloma finansuoti valstybei įsigyjant paslaugas protinga kaina iš įmonių – mat tiesioginis finansavimas iš valstybės biudžeto būtų viešas ir skaidrus.
Tik vienintelė įmonė, vykdydama nekomercinę veiklą, uždirbo pelno – tai Lietuvos paštas. Tačiau būtent šiai įmonei ir verslas, ir privatūs klientai turi priekaištų – optimizuodama veiklą ir mažindama sąnaudas, ji nesugeba kokybiškai teikti kai kurių paslaugų, nors tarifus už jas padidino, o iš valstybės gauna subsidijų. Verslininkai skundžiasi, kad dienraščiai juos pasiekia vėlai – net Vilniuje jie į įmones atnešami apie 15–16 val. Dienraščių tiražai mažėja. „Tokiu metu dienraštis man jau nereikalingas“, – VŽ tikino nepatenkintas prenumeratorius. Neretai tame pačiame Vilniuje laiškai iš vienos sostinės vietos į kitą keliauja po porą savaičių ir daugiau... Žinoma, taip ir pelną nesunku uždirbti – pinigus imi, o kokybiškos paslaugos neteiki. Išgryninus VVĮ funkcijas ir jas atskyrus galbūt pagaliau taptų aišku, kiek ir kam subsidijų reikėtų skirti, kiek ir kaip VVĮ turi teikti nekomercines paslaugas. Gal tuomet valstybė ir dividendų daugiau sulauktų.