Egzistencinis lyderystės klausimas

Regis, mažai kam lieka abejonių, kad gynybos stiprinimas šiandien yra tikrasis prioritetas: JAV vadovui pirštu dūrus į gana varganas Europos šalių pastangas stiprinti savo saugumą, neadekvačiai interpretuojant agresoriaus ir aukos sąvokas bei akivaizdžiai demonstruojant nesveiką norą eiti obuoliauti su velniu, pagaliau ateina tikras supratimas, kad atgrasyti agresorių, o prireikus – kautis su juo europiečiai turės savo jėgomis. O jos turi būti stiprios.

Tuo tarpu Lietuvoje realaus karo akivaizdoje toliau veši nesibaigiantys paplepėjimai apie poreikį stiprinti šalies gynybinius pajėgumus, dar daugiau energijos eikvojama populistų taip mėgstamoms „rūpesčio eiliniu žmogumi“ temoms. Tarp jų dominuoja: kaip kuo skubiau išdraskyti pensijų fondus, kad piliečiai turėtų už ką šiandien nukakti kur nors į Turkiją arba kaip dirbti mažiau dienų, bet būtinai gauti daugiau.

Išlaidos pensijoms, įvairioms išmokoms bei kitoms socialinėms reikmėms – rinkėjų ausiai mielos temos, todėl politikai jas kinkosi ne tik prieš rinkimus, tačiau ir įšokę į valdžios roges – idant jos, sklandžiai šliuoždamos, nulakdintų populistus ir į būsimas pergales.

Tiesa, šia „liga“ serga ne tik mūsų šalies politikai. Kitur į realybę jau žvelgiama kur kas blaiviau, šalių saugumo dėlei atsisakant populistinių ambicijų ir pažadų.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje svarstoma apie didesnį skolinimąsi, kad kad karo akivaizdoje galėtų sumokėti už gynybos išlaidas, kurių jai taip skubiai reikia. Kartu suprantama, kitais ir vėlesniais metais politikai turės pasiruošti susigrąžinti pinigus mažindami ligos pašalpas, pensijas ir sveikatos priežiūrą, nors tai ir kelia grėsmę išlikimui rinkimuose.

Tačiau, kaip rašo „Financial Times“, galiausiai politikai turės įtikinti rinkėjus atsisakyti dalies savo išmokų, kad galėtų sumokėti už gynybą, kuri, ko gero, yra svarbiausia viešoji nauda, net jei dešimtmečius ji buvo laikoma savaime suprantamu dalyku.

Natūralu, kad Miuncheno saugumo konferencijoje kilęs šoko jausmas dėl JAV viceprezidento J. D. Vance'o pareikštų tezių apie galimą transatlantinių ryšių nutraukimą po kelių valandų užleido vietą skubiems pokalbiams apie tai, „Kas toliau?“. Galvosūkis užduotas pirmiausia NATO sąjungininkėms Europoje.

Vadinasi, ir Lietuvai. Tik pas mus, išskyrus įvairiausio plauko karinių ekspertų ir politikų komentarus, „analizes“ bei prognozes, veiksmo traukinys tarsi prišalo prie bėgių. Tiesa, išdidžiai pareiškėme pasauliui skirsiantys apie 5–6% BVP gynybos išlaidoms. JAV už tai pagyrė, tačiau bėga dienos, o sprendimai niekaip nesubrandinami.

Kas toliau? Beveik nieko, išskyrus nesibaigiančias diskusijas. Ir aibė plepalų. Politinių partijų susitarimo nėra, ir net į prezidento rengiamą pasitarimą aptarti galimybes atnaujinti politinių jėgų susitarimą dėl gynybos nesiteikia atvykti vienas iš trijų valdančiosios koalicijos partnerių. Mat jos lyderis tuo metu sėdinėja NATO parlamentinės asamblėjos sesijoje ir nesiruošia grįžti, kai kas nors, anot jo, „užsimanė ir daro posėdį“.

Nekalbant jau apie tai, kad ponas Žemaitaitis ir NATO dabartiniame kontekste jau pats savaime yra visiškas oksimoronas.

Laiko smiltys byra, agresorius į jokias dausas neišsidangino, Lietuva vis dar toliau diskutuoja. Negana to, marios laiko skiriamos ne gynybinės Lietuvos ir Europos galios neatidėliotinam (nebėra kur atidėlioti) stiprinimui, o nesibaigiančioms kalboms apie socialinių poreikių tenkinimą: pensijų fondų pertvarką, įvairių išmokų didinimą, lengvatas ir kt.

Atsipeikėkime. Už lango karas ir istorinio saugumo garanto nesuvokiamas bičiuliavimasis su karingu diktatoriumi. Socialiniu populizmu sergantiems socialdemokratams laikas būtų suprasti, kad ne tai dabar yra pirmasis gyvybinis Lietuvos prioritetas. Karo akivaizdoje susiveržti diržus ir apmažinti savo patogesnio ir sotesnio gyvenimo poreikius, kreipiant maksimalias biudžeto lėšas gynybai, turėtų būti mažų mažiausiai natūralus išgyvenimo instinktas, jei vis dar trūksta sveiko proto.

Tai galioja ir Blinkevičiūtės pasekėjai, socialinės apsaugos ir darbo ministrei Ingai Ruginienei, kurios ribotas horizontas driekiasi iki 4 darbo dienų tada, kai iš tikrųjų laikas būtų pradėti dirbti 3 pamainom 7 dienas per savaitę, vystant gynybos pramonę.

Kas tai ignoruoja šiandienos geopolitinių realijų akivaizdoje yra arba naivus, arba nevisprotis. Arba tas, kuriam nusispjauti į mūsų nepriklausomybę ir galimas ateities aukas.

Mandagybėms laiko neliko. Tam, kad Putinas suprastų, jog jis nėra joks nugalėtojas, turime nustoti tik pliurpti, kad „reikia skirti daugiau gynybai“ ir pereiti prie strategijos „veikti nedelsiant“.

Valstybė greitai sureagavo į „Rheinmetall“ galimybę investuoti Lietuvoje, prisiimdama nemažą dalį infrastruktūros gamyklai paruošimo išlaidų. Neabejokime, jos sugrįš mums, piliečiams – per išmokamą pelną ar ramesniais laikais Lietuvos akcininkei nusprendus parduoti savąją dalį.

Kodėl šio gynybos pramonės katalizavimo modelio nebuvo galima užkurti anksčiau – kad ir su vietos verslais? Pavyzdžiui, galėjo gi Valstybės turto fondas pasiūlyti rinkai jai priklausančių NT objektų, kuriuose kartu su privačiu verslu galima būtų sukurti tų pačių dronų gamybos pajėgumus – vietoj dabar entuziastų laisvalaikiu surinkinėjamų tam nepritaikytose patalpose, kurių mastai taip beviltiškai atrodo televizijų reportažuose.

Arba gal kas nors ką nors girdėjo apie akcininkės valstybės papildomas investicijas į jai priklausančią Giraitės ginkluotės gamyklos pajėgumus?

Ei, konservatoriai, socialdemokratai, šiaip demokratai, valstiečiai ir dar visokie kitokie politikuotojai, jau 3 metai praėjo nuo karo Ukrainoje pradžios, o save išdidžiai vadinanti didžiausia karinės amunicijos Baltijos šalyse (kitų tiesiog nėra) ginkluotės gamykla ir toliau patogiai snaudžia su smulkios įmonėlės gamybos apimtimis, kai vien Ukrainoje išpleškinama milijonai šovinių kasdien. Šis kaimo parduotuvės masto kromelis lig šiol kepa karo metais nereikalingus medžioklinius ir sporto šovinius, užuot reikšmingai padidinęs kovinių šaudmenų gamybą.

Panašu, kad su tokiu mūsų mąstymu ir veiklos tempais atėjus dienai X vėl virkausime, kad mums kokie amerikiečiai netiekia amunicijos. Ar atsiras valstybėje ryžtingas lyderis, realios grėsmės akivaizdoje gebantis adekvačiai surikiuoti šiandienos prioritetus, nukreipiant piliečių pastangas egzistenciniam tikslui – savęs ir valstybės gynybai?

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)