E. Parulskis. Gyvenviečių hierarchija

Aš skaičiau aprašymą, o pakėlęs akis žiūrėjau į atsiveriančius vaizdus ir mačiau geriausiu atveju stambų kaimą be bažnyčios, be aikštės, be nieko. Tik su vaizdu į buvusią Tilžę kitoje Nemuno pusėje. 

Formaliai, žinoma, Panemunė yra miestas, nes taip įrašyta Registrų centro miestų (jų Lietuvoje yra 103) sąraše, nors pagal gyventojų skaičių (maždaug apie 200 žmonių) ji nepatektų nei į Lietuvos miestelių (254 egzemplioriai), nei į didžiausių Lietuvos kaimų sąrašus. Visi šie sąrašai yra įstatymiškai legalūs – LR teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme aiškiai surašyta, kad Lietuvoje teritorijų ir gyvenamųjų vietovių sampratą sudaro keturi elementai, visi suformuoti pagal gyventojų skaičių: 1. Miestai (daugiau nei 3000 gyventojų); 2. Miesteliai (nuo 500 iki 3000 gyventojų); 3. Kaimai (čia viskas aišku, mažiau nei 500 gyventojų. Nors didžiausiame Lietuvos kaime, Domeikavoje, gyvena virš 5000 žmonių.); 4. Viensėdžiai (kiek gyvena sodyboje, tiek ir gyventojų).

Visa tai rodo, kad urbanistinė hierarchija, sudaryta pagal gyventojų skaičiaus logiką, neveikia ir reikia rasti kitus, tikslesnius kriterijus. Tai mes ir padarėme (rašau „mes“ iš mandagumo, nes iš tyrime dalyvavusių pusės šimto tyrėjų realią naudą tyrimui daviau tik aš, bet ką jau čia.). Taigi, žemiau pateikiame tyrimo rezultatus su naujai sukurtais urbanistinės hierarchijos bruožais ir atnaujinta teritorine samprata. Skaitykite, tyrinėkite, taikykite naujuosius kriterijus savo gyvenvietėms ir sužinokite, kur iš tikrųjų gyvenate!

1. Megapolis

Ne visi didmiesčiai, net ir patys didžiausi, gali vadintis megapoliais. Vieną nuo kito skiria sunkiai įveikiamas faktorius – „didelės uogienių parduotuvės barjeras“, rodantis, kad tik megapoliška sinergija gali išlaikyti nebūtinų, bet turinčių kasdienybės bruožų prekių perteklinės pasiūlos parduotuvę. Šiame apibrėžime yra trys svarbūs žodžiai: „nebūtinumas“, „kasdienybė“ ir „didelis“. Pavyzdžiui, daugelyje didmiesčių (ir miestuose) yra mezgimo reikmenų parduotuvių, kai kurios jų – gana didelės, bet mezgimas, nors ir patenka į nebūtinumo kategoriją, yra hobistinis užsiėmimas, todėl mezgimui skirtų prekių negalima vadinti kasdienėmis. O štai uogienės visus kriterijus atitinka – jos nėra būtinos, bet jas visi perka. Taip pat uogienių pasiūlos įvairovė yra didžiulė, galinti užpildyti ne tik specializuotas maisto prekių lentynas, bet ir atskiras dideles parduotuves. Londone tokia parduotuvė yra – trys salės su tūkstančiais džemų, uogienių ir marmelado indeliais, o miestas sugeba sugeneruoti tiek uogienių pirkėjų, kad išlaikytų parduotuvę. Londone megapolio barjeras įveiktas ir jis yra artimiausias Lietuvai megapolis. Paryžiuje turbūt irgi yra tokia parduotuvė, bet daryti paiešką prancūziškame internete labai vargina, todėl net ir nepradėjau ieškoti.

2. Didmiestis

Miestas didmiesčiu tampa tuomet, kai jame atsiranda požeminis miestas. Šitaip miestas praneša, kad jo gyvenimas yra itin tankus. Didmiesčių požeminiai miestai yra judrūs, juose juda daugybė žmonių, verda prekyba, skamba (po žeme yra puiki akustika) gyva muzika – nuo vienišo smuikininko iki vokalinių oktetų. Lietuvos miestuose požeminių miestų nėra. Vilniuje, požeminėje perėjoje Konstitucijos prospekte (toje, kur veda  iš VCUP į „Europą“ ir savivaldybę), yra užuomazga su keliomis parduotuvėmis (dvi iš jų veikia), kartais ten atklysta koks baltarusių gatvės dainininkas, bet visa tai galima vadinti geriausiu atveju požeminiu kaimeliu. Šiek tiek didesniu už Kauno požeminį kaimelį perėjose prie stoties. Mums artimiausias didmiestis – Varšuva, kur po Marszałkowskos ir Jerozolimskių alėjos sankryža dūzgia požeminis miestelis.

3. Miestas

Patogus viešasis transportas su bilietais yra pagrindinis tikro miesto bruožas. Viešojo transporto maršrutų tinklas rodo, kad mieste yra kur važiuoti, o vežimo paslauga turi kainą, kurią gyventojai sutinka mokėti. Na, o jei gyventojai važiuoja tik tuomet, jei viešasis transportas nemokamas, vadinasi, jie gyvena ne mieste, o mažame mieste. Lietuvoje yra 18 miestų (pagal Registrų centro klasifikaciją), kuriuose viešasis transportas nemokamas. Šitaip išeina, kad net Telšiai yra ne miestas. Nors ten judėjimas baisiai intensyvus. Kartą buvau Telšiuose ir nusprendžiau iki „Alkos“ muziejaus pavažiuoti autobusu. Tikėjausi patogios kelionės tuščiame provincijos autobuse, su ramiais pasižvalgymais. Autobusas Nr. 2 į Turgaus aikštę atvažiavo gana greitai, bet įlipti operatyviai nepavyko – teko išleisti minią žmonių. Autobuse neatsisėdau, ir tik už kelių stotelių atsirado kelios laisvos vietos. Kai įsitaisiau, tuomet autobusas sustojo kamštyje, kurį reguliavo, mojuodami lazdelėmis, du policininkai. Buvau pritrenktas – pastarąjį kartą eismą tvarkančius policininkus mačiau gal prieš dešimtmetį. Žodžiu, nors Telšiuose viešasis transportas nemokamas, jie lieka, kartu su Vilniumi, miesto klasifikacijoje. O kiti septyniolika nemokamo transporto siūlytojų pereina į mažų miestų kategoriją.

4. Mažas miestas

Anglai turi gerą nedidelio miesto hierarchinį pavadinimą – Town. Jis rodo, kad termino nešiotojas yra urbanistinis darinys tarp miesto ir miestelio. Žinoma, iškart atsiranda klausimas, kodėl mums jo taip ir nevadinti – miesteliu? Viskas dėl deminutyvo – malonybinė reikšmė urbanistinėje terminologijoje neskamba. Viskas būtų kitaip, jei deminutyvai architektūroje turėtų seną oficialią vartojimo tradiciją ir savivaldybės, išduodamos leidimus namui, nameliui ar namukui, įstatymiškai žinotų, kad „namukas“ yra iki 100 kv. metrų statinys, o „namelis“ – iki 200 kv. m. Bet taip nėra, ir „miestelis“ daugeliu atvejų neatskleidžia tikrojo gyvenvietės stuburo, todėl tikrojoje miestų hierarchijoje atsiranda „mažo miesto“ terminas. Mažo miesto svarbiausias bruožas – dviejų aukštų parduotuvė. Atrodo, visiška smulkmena, bet ji demonstruoja mažo miesto pirkimo galios potenciją ir pozityvius verslo lūkesčius: antras parduotuvės aukštas reiškia nemenkas investicijas – būtiną lifto ar judančių laiptų įrengimą. Pavyzdžiui, Merkinėje yra labai intensyvi centrinė aikštė su muziejumi, restoranu ir dviem parduotuvėmis. Viena jų įrengta standartiniame sovietiniame pastate, kuriame anais laikais pirmame aukšte buvo parduotuvė, antrame – link valgyklos artėjantis restoranas. Kapitalizmo restoranas neatlaikė ir kelis dešimtmečius pastate veikė tik pirmo aukšto parduotuvė. Prasidėjus Merkinės atgimimui, verslas sujudo ir praėjusiais metais parduotuvę išplėtė į antrą aukštą, automatiškai suteikdamas buvusiam miesteliui mažo miesto statusą.  

5. Miesteliai ir miestukai

Žinoma, antro aukšto ir lifto faktorius urbanistinėje hierarchijoje suveikia ne visuomet. Varniuose praėjusiais metais atidarytas didingas Žemaičių vyskupystės muziejus su liftu. Ką ten liftas! Tai panoraminis keltuvas, užkeliantis (teisybės dėlei privalau pridurti, kad po lifto dar visgi reikia palypėti kojomis) iki varpinės viršaus, iš kurios atsiveria Varnių panorama. Ką gi mes ten matome? Miestelį ar miestuką? Kaip minėjau, urbanistinės hierarchijos tyrime dalyvavo penkiasdešimt žmonių, atsakusių į klausimą: kas didesnis: miestelis ar miestukas? Rezultatas nustebino – visi respondentai kategoriškai pareiškė, kad miestelis yra didesnis už miestuką, ir tai rodo dar vienos urbanistinės terminologijos pakopos įvedimo būtinybę. „Miestelis“ šiame kontekste yra gyvenvietė, artėjanti prie „mažo miesto“ statuso, o „miestukas“ tampa tarpine grandimi tarp miestelio ir kaimo. Skirtumai subtilūs, bet mums, mokslininkams, pagaunami. Grįžę į stebėjimo tašką Žemaičių vyskupystės muziejaus varpinėje matome, kad Varniai (kaip ir visi Lietuvos miesteliai su miestukais) turi miesto aikštę su perimetriniu užstatymu. Aikštė tampa svarbiausiu elementu, atskiriančiu miestelius (ir miestukus) nuo kaimo. Bet pažiūrėjus įdėmiau išryškėja dar viena savybė – Varnių aikštės perimetrą formuoja atskirai stovintys namai. O (užsimerkęs bedu pirštu į Lietuvos žemėlapį) Žagarėje aikštėje keli namai sujungti, nėra jokio plyšio, pro kurį matyti daržai ar skalbiniai. Aklinas aikštės pastatų (bent kelių pastatų) perimetras ir skiria miestelį nuo miestuko!

Kai tyrimo rezultatus parodžiau recenzentui, tas paklausė (jo manymu, labai gudriai), ar didelė uogienių parduotuvė miestuke paverstų miestuką megapoliu? Aš, be abejo, nesiteikiau atsakinėti į klausimą su tokiu akivaizdžiu atsakymu.