Ekonomistai sufleruoja valdžiai, iš kur imti papildomų lėšų gynybai

Praėjusią savaitę Valstybės gynimo taryba (VGT) nusprendė, kad Lietuva per ateinantį penkmetį gynybai skirs nuo 5 iki 6% BVP.

Leista suprasti, kad jau 2026-ųjų biudžete krašto apsaugai turėtų būti skiriami bent 5%. Bet dėl to galutinį sprendimą antroje šių metų pusėje priims Vyriausybė ir Seimas.

Ne visi valdančiosios koalicijos partneriai sutinka, kad pavyks rasti papildomus tvarius šaltinius gynybai skirti ne vieną šimtą milijonų. Panašiai kalba ir opozicija.

Šių metų biudžete krašto apsaugos sistemai numatyta 2,508 mlrd. Eur, kas, turint galvoje, kad nominalus BVP siekia apie 80 mlrd. Eur, reiškia, jog šioms reikmėms bus skirta 3,1% BVP.

Bet tuo pat metu yra leista valstybės vardu papildomai pasiskolinti 800 mln. Eur. Jeigu taip ir bus padaryta, krašto apsaugos finansavimas padidėtų iki daugiau kaip 4% BVP.

Dabartinėmis kainomis 5% nuo BVP siektų apie 4 mlrd. Eur, t. y. bemaž 1,5 mlrd. Eur daugiau nei krašto apsaugai numatyta šių metų biudžete (neskaičiuojant papildomai pasiskolinti leistų 0,8 mlrd. Eur), 6% – 4,8 mlrd. Eur arba maždaug 2,3 mlrd. Eur daugiau nei šiemet.

Užsimenama, kad bent nelabai didelę dalį iš poros milijardų poreikio galima bus skirti iš augančios ekonomikos.

Prognozuojama, kad šiemet ir kitąmet Lietuvos BVP ūgtels daugiau kaip po 2%. Tad nominaliai BVP padidėtų bent po 1,6 mlrd. Eur kasmet. Atitinkamai, valstybės biudžetas, per kurį paskirstoma apie trečdalį BVP, išaugs po 0,5 mlrd. Eur kasmet. Iš to krašto apsaugai galėtų būti atriekta iki 100 mln. Eur.

Vadina taikliu ėjimu

Kiti gynybos papildomo finansavimo galimi šaltiniai – planuojama mokesčių peržiūra, valstybės skolos didinimas, galimas esamų biudžeto asignavimų perkarpymas. VŽ kalbinti ekspertai pažeria ir daugiau pasiūlymų.

Jie vienu balsu sutinka, kad dabartinėmis sudėtingomis geopolitinėmis aplinkybėmis būtina ieškoti, kaip padidinti išlaidas krašto apsaugai.

Todėl siekis tam skirti 5–6% BVP yra sveikinamas, dar ir turint galvoje, kad į Baltuosius rūmus sugrįžęs Donaldas Trumpas nusiteikęs reikalauti iš NATO valstybių siekti būtent tokio gynybos finansavimo padidinimo.

„Toks viešas įsipareigojimas – labai taiklus ir stiprus komunikacinis bei diplomatinis ėjimas, siunčiantis aiškią žinią ir agresorėms, ir partnerėms, ir ypač JAV prezidentui, kad mes suvokiame besikeičiančią geopolitinę problematiką, pritariame, kad 2% BVP gynybai skiriamų lėšų tikslas yra pasenęs ir nebeaktualus, o pasyvaus stebėtojo rolė – ne mums“, – tvirtino Indrė Genytė-Pikčienė, Šiaulių banko vyriausioji ekonomistė.

„Tinkami krašto gynybos pajėgumai ir atgrasymas tokiomis aplinkybėmis – aukščiausias prioritetas“, – pridūrė ji.

Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyr. ekonomistas, tvirtino: „Šis VGT sprendimas yra signalizavimas – ir agresoriams, ir Lietuvos partneriams, visų pirma JAV. Apie šį sprendimą jau parašė visi pagrindiniai pasaulio naujienų portalai, galbūt apie jį išgirs ir pats D. Trumpas, ir galbūt kai kitą kartą primins NATO partneriams apie tai kaip reikia finansuoti krašto apsaugą, kaip sektiną pavyzdį paminės... Lietuvą.“

Tačiau tuo pat metu Lietuvos valdžia kritikuojama už tai, kad VGT, priimdama kone privalomą nurodymą Vyriausybei jau kitąmet smarkiai padidinti išlaidas krašto apsaugai, prieš tai nesusitarė, iš kokių šaltinių finansuos šį nurodymą.

Tadas Povilauskas, SEB banko ekonomistas, tai vadina „vėl pasireiškusia ydinga praktika“.

„Nes per pirmąsias dienas po VGT sprendimų šalies vadovai negalėjo pateikti aiškių atsakymų, palikdami erdvę spekuliacijoms ir pasvarstymams nuo A iki Z, o visi suprantame, kad nei gyventojai, nei verslas neaiškumo nemėgsta“, – VŽ teigė jis.

O gal vis dėlto padidinti PVM?

Žygimantas Mauricas, „Luminor“ banko vyr. ekonomistas, nurodo, kad siekiant įgyvendinti iškeltuosius ambicingus tikslus „būtina numatyti finansavimo šaltinius, kurie nesustabdytų Lietuvos ekonomikos augimo, bet taip pat ir išlaikytų viešųjų finansų tvarumą“.

„Kaip pagrindiniai pajamų šaltiniai dažnai yra įvardijami skolinimasis ir mokesčių kėlimas. Visgi, pirmuoju atveju gali kilti grėsmė šalies fiskaliniam tvarumui – ypač turint omenyje, kad Lietuvos skolos ir BVP santykis 2030 m. viršytų Mastrichto 60% ribą. Tuo metu reikšmingas mokesčių kėlimas keltų grėsmę ekonomikos augimui. Antai Estijoje, kuri pakėlė pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčių tarifus, ekonomikos augimas yra lėtesnis, o infliacija – didesnė nei Lietuvoje“, – pastebėjo ekonomistas.

Bet T. Povilauskas įsitikinęs, kad pagrindinis realus kelias pasiekti 5–6% BVP krašto apsaugai finansavimą vidutiniu laikotarpiu, yra dar didesnis skolinimasis, kurį kartu turėtų lydėti mokestinių pajamų padidinimas bei tam tikrų biudžeto išlaidų sumažinimas.

„Kad ekonomikai nebūtų didelio neigiamo impulso, reiktų ieškoti efektyvios proporcijos tarp biudžeto nuosavų ir skolintų sumų, bet skolintų lėšų dalis būtų vienareikšmiškai didžioji. Neišvengiamai šalies biudžeto deficitas perliptų 3% BVP ribą ir Lietuvai būtų pradėta perviršinio deficito procedūra. Turime Lenkijos pavyzdį, kai šiemet jos biudžeto deficitas perlips 5% BVP, šalis sparčiai didina skolos lygį, bet ekonomika irgi auga sparčiai ir ji pernelyg nesureikšmina ES procedūrų“, – teigė SEB ekonomistas.

Jis atkreipė dėmesį ir į kitus teorinius biudžeto išteklius – šešėlinės ekonomikos mažinimą, lengvatų karpymą, ypač centriniam šildymui, tam tikrų biudžeto išmokų mažinimą, pajamų iš pagal individualią veiklą vykdančiųjų asmenų didinimą.

„Bet praktiškai, netikiu, kad dabartinė valdžia stotų į karą su dideliu skaičiumi interesų grupių. Iš istorijos, siekiant greito ir paprasto biudžeto pajamų padidinimo, paprasčiausiai reikia imtis didžiausias pajamas nešančių mokesčių tarifų padidinimo“, – tvirtino T. Povilauskas.

Jis siūlo grįžti ir prie svarstymo 1 proc. punktu padidinti pridėtinės vertės mokestį (PVM). Nors tiek prezidentas, tiek ir valdančiosios koalicijos atstovai kartoja atmetantis šį pasiūlymą.

„Kadangi dabartinė valdžia bent kol kas yra nubrėžusi raudoną liniją PVM didinimui, įtariu, kad didesnis krašto apsaugos finansavimo poreikis bus puiki proga panaikinti dabartinę skatinamąją biudžeto įmoką į pensijų kaupimo fondus bei peržiūrėti gyventojų pajamų apmokestinimą“, – konstatavo ekspertas.

Sumažinti atidėjimus į „Sodros“ rezervą

N. Mačiulis prie biudžeto pajamų didinimo receptų pavardijo PVM atotrūkio bei atidėjimų į „Sodros“ rezervą mažinimą („šiemet į jį bus pervesta dar 700 mln. Eur, nors mano kuklia nuomone, lėšų šiame fonde jau užtenka, galima nukreipti skubesniems poreikiams“), ES sanglaudos lėšų panaudojimo perklasifikavimą, didesnę dalį į krašto apsaugos finansavimą.

„Swedbank“ ekonomistas taip pat sutinka, kad galima ir dar kažkiek skolintis, nes Lietuvos skolos ir BVP santykis išlieka vienas mažiausių ES.

„Žinoma, vien skola tvaraus finansavimo nesukursi, todėl tektų koreguoti ir mokesčių sistemą. Čia kyla pagunda pasakyti, kad „gyventojams mokesčiai turi nedidėti“, bet alternatyvų daug nėra – net jei būtų bandoma didinti mokesčius vien įmonėms, kas būtų klaida, vidutiniu laikotarpiu ta mokestinė našta vis tiek paliestų gyventojus. Valdančiajai daugumai ir visuomenei nebus lengva susitarti dėl didesnių mokesčių ir kurie iš jų nepakenktų investiciniam klimatui bei gyventojų pajamų augimui“, – įsitikinęs N. Mačiulis.

I. Genytė-Pikčienė sutinka, kad dar turime erdvės pasiskolinti. Tik tai ragintų daryti atsakingai ir apgalvotai: „Jau kalbama, kad nepavyks apsieiti ir be sisteminių mokesčių pakeitimų. Mažiau augimui paveikūs yra taršos, vartojimo ar turto mokesčiai. Reikia nepamiršti, kad net ir nesikeičiant tarifams, auganti ekonomika ir sveiki infliaciniai procesai suneša vis gausesnes biudžeto pajamas. Be to, tęsiant ekonomikos skaidrinimo ir kovos su šešėliu iniciatyvas, šiek tiek papildomų lėšų į biudžetą galime tikėtis ir iš palaipsniui mažėjančio PVM atotrūkio, kuris vis dar siekia iki milijardo eurų praradimus kasmet.“

Dar keli pasiūlymai

Ekonomistė siūlytų valdžiai kol kas neplanuoti išlaidų iš ES fondų, nes dėl to Bendrijoje dar reikės susitarti ir, sėkmės atveju, pirmosios europietiškos lėšos Lietuvą pasiektų tik 2028–2029 m., t. y. prasidėjus naujam ilgamečiam Europos biudžetiniam laikotarpiui.

„Nors tai ilgainiui palengvintų gynybos finansavimo klausimo sprendimą, bet žinant, kaip lėtai sukasi ES sprendimų priėmimo mechanizmai, kol kas neturėtume kliautis vien šiais numanomais šaltiniais“, – pastebėjo I. Genytė-Pikčienė.

Ž. Mauricas ragintų skatinti karinės pramonės investicijas, kurios padėtų sukti Lietuvos ekonomiką, prašyti didesnės ES ir atskirų NATO partnerių finansinės bei karinės paramos, o „nuėjus mokesčių didinimo keliu, prioritetas turėtų būti teikiamas ekonomikai draugiškesnių mokesčių – vartojimo, turto ir aplinkosauginių – didinimui, bet ekonomikos augimui žalingi mokesčiai, tokie kaip pajamų ir investicijų, neturėtų būti didinami“.

Taip pat, anot šio ekonomisto, reikėtų panaikinti ekonominės logikos neturinčias lengvatas (pvz. lengvatą centriniam šildymui ar subsidijas naujų elektromobilių įsigijimui) bei didinti mokesčių sistemos horizontalųjį teisingumą, apmokestinant tokio paties dydžio pajamas vienodu tarifu, nepriklausomai nuo pajamų gavimo būdo. 

Ž. Maurico nuomone, taip pat vertėtų peržiūrėti pastarąjį penkmetį ženkliai išsipūtusias viešojo sektoriaus išlaidas bei lėčiau didinti finansavimą neprioritetinėms sritims.