Nuo kitų metų mokėsime skirtingus mokesčius už perdirbamas ir neperdirbamas pakuotes, už pastarųjų naudojimą didės mokesčiai
Kaip sako advokatų kontoros „AAA Law“ partnerė, advokatė Ema Būtėnienė, praktiškai tai reiškia, kad gamintojams ir importuotojams, pasirinkusiems tiekti rinkai neperdirbamas pakuotes, teks išaugusi mokestinė našta. Tiesa, augimas vyks palaipsniui. Kaip visada, turėsime pereinamąjį laikotarpį, skirtą prisiderinimui prie tvaresnių gamybos ir prekybos principų.
„Pagal dabartinius teisės aktus neperdirbamas pakuotes rinkai tiekiantys gamintojai iki 2025 metų vis dar galės pretenduoti į mokestinę lengvatą. Atliekų tvarkymo užduotys šiuo laikotarpiu nustatomos taip, kad lengvata bus galima naudotis ne tik perdirbant atliekas, bet ir dalį neperdirbamų pakuočių atliekų panaudojant energijai gauti. Visgi, už didesniąją dalį neperdirbamų pakuočių jau nuo 2022 metų teks susimokėti mokestį už aplinkos taršą“, – komentuoja Ema Būtėnienė.
Ji patikslina, kad pagal Aplinkos ministerijos teikiamus išaiškinimus net ir pilna apimtimi įvykdžius pakuočių atliekų panaudojimo energijai gauti užduotį, teks susimokėti mokestį už neįvykdytą perdirbimo užduotį. Pavyzdžiui, plastikinių neperdirbamų pakuočių atveju – už 55 proc. neperdirbamų pakuočių, skaičiuojant nuo tiekto rinkai tokių pakuočių kiekio, jei bent 10 proc. jų panaudota energijai gauti. Nuo 2025 metų neperdirbamoms pakuotėms mokesčio lengvatos pagal esamą teisinį reguliavimą išvis neturėtų būti taikomos.
Neperdirbamų pakuočių identifikavimas turi būti pagrįstas atitikties deklaracijomis
Sprendžiant, ar pakuotė yra perdirbama ar neperdirbama, su problemomis gali susidurti tos įmonės, kurių pakuotės yra kombinuotos, daugiasluoksnės. Dažnu atveju tokių pakuočių atliekos yra ne perdirbamos, o panaudojamos energijai gauti, nes jų perdirbimas sudėtingas arba labai brangus.
Tuo tarpu tiems, kurių pakuotė homogeniška, pagaminta iš vienos rūšies medžiagos (pvz., popieriaus, kartono, polietileno ir pan.), pakuotes identifikuoti bus paprasčiau, nes jos įprastai yra perdirbamos.
„Visgi, žinojimo, kad įmonės tiekiama pakuotė yra perdirbama, nepakanka. Pagal valstybės institucijų teikiamus išaiškinimus, tam, kad pakuotė nebūtų priskirta neperdirbamai, teks apsirūpinti dokumentais. Pavyzdžiui, turėti dokumentus, patvirtinančius, kad pakuotę sudarančias medžiagas galima perdirbti į produktus, atitinkančius produktams Europos Sąjungoje ir (ar) tik Lietuvos Respublikoje taikomus standartus“, – dalijasi „AAA Law“ advokatė.
Tuo tarpu licencijuotos pakuočių tvarkymo organizacijos VšĮ „Gamtos ateitis“ vadovas Karolis Šiaudkulis sako, kad tvarumu savo veiklą grindžiančios įmonės yra susirūpinusios, jog skirstymas į perdirbamas ir neperdirbamas pakuotes mokestiniuose įstatymuose gali likti deklaratyviu bei neturinčiu jokios esminės įtakos švariai aplinkai.
„Nėra aiškios valstybės institucijų pozicijos, užtikrinančios, kad pakuočių kvalifikavimą visi rinkos dalyviai suprastų vienodai. Tai įmonėms, kurios siekia ne deklaratyviai, o realiai įgyvendinti keliamus tikslus, įneša nemažai sumaišties jau dabar, ruošiantis kitų metų gamybai ar importui“, – teigia K. Šiaudkulis.
Naudojantiems neperdirbamas pakuotes – papildoma finansavimo prievolė už jų surinkimą
„Deja, reikėtų nenustebti sužinojus, kad įmonėms, kurios nusprendė nekeisti neperdirbamų pakuočių į perdirbamas, teks susimokėti ne tik taršos mokestį už šias pakuotes, bet ir finansuoti tokių pakuočių sutvarkymo organizavimą savivaldybių komunalinėse atliekų tvarkymo sistemose“, – sako „AAA Law“ advokatė.
Jos teigimu, nors kolektyvinė pakuočių atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje egzistuoja jau daugiau nei 15 metų, tačiau iki šiol tebevyksta diskusijos dėl kolektyvinio principo įgyvendinimo privalomumo vietoje galimybės pasirinkti mokesčio už aplinkos taršą pakuočių atliekomis mokėjimą.
Vis dar nėra aiškiai apsispręsta, kuria linkme judame – ar gamintojai ir importuotojai turi teisę rinktis tik mokėti mokestį už aplinkos taršą pakuočių atliekomis, ar visgi privalo dalyvauti kolektyvinėje atliekų tvarkymo sistemoje. Pastaroji įpareigoja ne tik vykdyti atliekų tvarkymo užduotis (o jų neįvykdžius – sumokėti mokestį), bet ir finansuoti pakuočių atliekų surinkimą bei sutvarkymą savivaldybių komunalinėse atliekų tvarkymo sistemose.
„Valstybės institucijos vis dažniau akcentuoja, kad Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatytais atvejais gamintojai ir importuotojai turi pareigą, o ne teisę, dalyvauti kolektyvinėje pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai reiškia, jog jie turėtų pareigą, o ne teisę finansuoti pakuočių atliekų surinkimą bei sutvarkymą savivaldybių sistemose, nepriklausomai nuo to, ar jie moka mokestį už neperdirbamas pakuotes, ar ne. Tačiau šiuo metu nėra oficialaus vieningo išaiškinimo“, – sako Ema Būtėnienė.
Mokestis už neperdirbamas pakuotes sieks iki 1200 eurų už toną
Susidūrus su perdirbamų – neperdirbamų pakuočių dilema, diskusijos dėl gamintojų ir importuotojų teisių ir pareigų turėtų dar labiau suaktyvėti. Pastarąsias diskusijas provokuoja iš esmės du dalykai – neaiškumai dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis paskirties ir panaudojimo bei vieningo įstatymų aiškinimo nebuvimas.
„Jeigu įvertintume sumas, surenkamas iš mokesčio už taršą pakuočių atliekomis, dažnai įmonei kils klausimas, ar sumokėjus mokestį dar reikia finansuoti pakuočių atliekų surinkimą bei sutvarkymą savivaldybių komunalinėje sistemoje. Už šias mokestines prievoles surenkamos sumos nėra mažos: vien mokestis už plastikines neperdirbamas pakuotes 2022 metais didėja 257 eurais ir sieks 875 eurus už toną rinkai patiektų pakuočių. Mokestis už neperdirbamas kombinuotas pakuotes didėja 300 eurų ir sieks 1200 eurų už toną“, – svarsto „AAA Law“ advokatė.
Vieningo įstatymo aiškinimo nebuvimas klaidina įmones
Natūralu, kad tokioje situacijoje dauguma norės rinktis įstatymų aiškinimą, pagrindžiantį gamintojo ar importuotojo dalyvavimą kolektyvinėje pakuočių atliekų tvarkymo sistemoje kaip teisę, o ne prievolę.
„Nepaisant to, tikiu, kad pastarąjį kelią besirenkančių bus mažuma. Tiems, kurie suinteresuoti ilgalaikiais sprendimais tiek dėl jaučiamos atsakomybės aplinkai ir visuomenei, tiek ir planuoti finansus į ateitį, turėtų būti akivaizdu, jog neperdirbamų pakuočių pasirinkimas toli nenuves, o jei ir nuves – tai anksčiau ar vėliau kainuos labai brangiai,“ – apibendrina E. Būtėnienė.
K. Šiaudkulis teigia, jog VšĮ „Gamtos ateitis“ sulaukia daugybės įmonių kreipimųsi, juose gamintojai ir importuotojai skundžiasi dėl visiško informacijos, kuri lems jų mokestinės prievolės dydį, nebuvimo.
„Tai įmonėms sukuria netikrumo jausmą bei kelia nepasitikėjimą visa pakuočių atliekų tvarkymo sistema“, – pabrėžia K. Šiaudkulis.
Tvarumo siekiančio verslo dalyvių tik daugėja
Net rinkoje esant neaiškumų dėl mokestinės aplinkos, vis daugiau verslo dalyvių išreiškia verslo norą dalyvauti tvarumą skatinančiose iniciatyvose. Viena jų – VšĮ „Gamtos ateitis“ sukurta iniciatyva „Ateities pakuotės klubas“, kuri skatina Lietuvos gamintojus ir importuotojus naudoti ekologiškesnes pakuotes, dalytis gerąja praktika ir stiprinti ekologinių iniciatyvų sklaidą.
VERSLO TRIBŪNA
Diskusija apie tai, ar elektromobilių Lietuvoje nedaugėja dėl infrastruktūros trūkumo, ar pastarosios stinga dėl to, kad nėra pakankamai elektromobilių, praranda aktualumą. Registruojamų elektromobilių skaičius šalyje ženkliai auga, o desperatiškai žvalgytis, kur jį įsikrauti, nebetenka: vien „Enefit“ įkrovimo stotelių Lietuvoje įrengta 300. Vienas didžiausių viešojo įkrovimo tinklo vystytojų siūlo verslui itin patogų naudojimąsi įkrovos tinklu ir paprastą apmokėjimą.
Prekės, kurias kasdien randame parduotuvių lentynose, sunkvežimiais nukeliauja tūkstančius kilometrų. Siekdama sumažinti neigiamą poveikį aplinkai ir kartu užtikrinti žemas kainas pirkėjams, „Lidl“ diegia tvaresnius logistikos sprendimus – nuo aplinkai draugiškesnio kuro alternatyvų iki atsakingo maršrutų optimizavimo ir asortimento planavimo. Šie sprendimai leidžia ne tik mažinti poveikį aplinkai, bet ir efektyvinti procesus, kurie prisideda prie mažų kainų lentynose.
Prekybos tinklas „Lidl“ pripažintas didžiausią vertę už pinigus siūlančiu prekės ženklu Baltijos šalyse ir pateko tarp mylimiausių prekės ženklų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.Taip pat „Lidl“ buvo išrinktas didžiausią vertę už pinigus siūlančiu prekės ženklu Estijoje. Tokius rezultatus atskleidė naujausias Baltijos šalių prekių ženklų tyrimas „Baltic Brands“, kuriame 3000 respondentų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vertino daugiau nei 600 prekių ženklų pagal įvairius kriterijus.
Valstybinių miškų urėdijos (VMU) miškininkai šiuo metu aktyviai vykdo vieną iš svarbiausių rudens darbų – renka sėklinę medžiagą – sėklas Lietuvos sėklinės miško bazės objektuose, kurie įkurti siekiant išsaugoti šalies genetinius miško išteklius. Šiuose objektuose auga atrinkti, geriausiomis savybėmis ir aukšta genetine kokybe pasižymintys medžiai. Sėklinės bazės objektai padeda išlaikyti vietinių medžių rūšių genetinę įvairovę, užtikrinti nenutrūkstamą rūšies populiacijų prisitaikymą prie besikeičiančios aplinkos sąlygų keičiantis kartoms. Iš genetiniu požiūriu vertingų sėklų išauga tvirtesni, atsparesni, sveikesni ir kokybiški miško sodmenys, kuriuos miškininkai naudoja valstybinių miškų įveisimui ir atkūrimui bei privačių miškų savininkų realizacijai.
Šiuo metu prie „Ateities pakuotės klubo“ yra prisijungusios 30 įmonių, tarp jų – skirtingų verslo sektorių lyderiai: mažmeninės prekybos tinklas „Lidl“, viena didžiausių šalies kepyklų „Biržų duona“, alkoholinių gėrimų gamintojas „Volfas Engelman“, maisto pramonės įmonė „Orka Foods Lietuva“, mėsos perdirbimo įmonė „Nematekas“ ir kt. Prie „Ateities pakuotės klubo“ gali prisijungti Lietuvos įmonės, kurios savo veikloje jau naudoja arba planuoja naudoti perdirbamas pakuotes ar turi kitų ekologinių iniciatyvų ir kurių pakuočių atliekų tvarkymą organizuoja VšĮ „Gamtos ateitis“.
