„Utenos prekyba“: per 100 metų įveikti iššūkiai

Kooperacijos judėjimas Lietuvoje prasidėjo dar 1869 m. – tuomet įkurtas pirmasis kooperatyvas. Sparčiausiai kooperatyvų plėtra vyko nuo 1919 m., kai Ministrų kabinetas priėmė Kooperacijos bendrovių įstatymą ir įsteigė Kooperacijos departamentą prie Prekybos ir pramonės ministerijos. Nuo 1920 m. Lietuvos kooperatyvų sąjunga tapo Tarptautinio kooperacijos aljanso (TKA) nare. Tarpukariu kooperatyvų veiklą skatino ir valstybė, ir sąjungos: Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga ir 1923 m. įkurta Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Lietūkis“. Beje, Utenos žemės ūkio draugija – rajono vartotojų kooperatyvo pirmtakas – „Lietūkio“ šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1924 m., o 1931 m. ji pervadinta Utenos apskrities žemės ūkio kooperatyvu su 84 nariais. Jis ypač sparčiai plėtėsi nuo1933 m. ir 1940 m. sausio 1 d. tapo ketvirtas pagal dydį kooperatyvas šalyje.

„Įvardinčiau keturis mūsų įmonės veiklos esminius laikotarpius: pirmasis – nepriklausomos Lietuvos – nuo susikūrimo iki šalies okupacijos 1940 m., kai buvo kuriamos parduotuvės, augo narių skaičius, nors bendrame ūkio vystymesi didelio svorio tai ir neturėjo. Kitą etapą įrėmina 1940 m. okupacija, kai kooperatyvai buvo pradėti nacionalizuoti ir pertvarkomi pagal Sovietų Sąjungos modelį, bei karas, kai prekių trūkumas leido tik vegetuoti. Trečias etapas susijęs su antra okupacija 1945 m. ir truko iki šalies nepriklausomybės atkūrimo. Jį sunku vertinti vienareikšmiškai: sovietinio tipo kooperacija vėl buvo atkurta, bet turtas liko kooperatyvų ir jų narių, niekada nebuvo suvalstybintas, kaip visa kita Sovietų Sąjungoje. Taigi, tam tikra prasme kooperatyvų nepriklausomybė buvo išsaugota, jie net turėjo galimybę rinktis vadovus, kiek tai buvo įmanoma tame režime“, – istoriją prisimena R. Miliauskas.

Lietuvos kooperatyvų sąjunga „Lietkoopsąjunga“ ir jos nariai regioniniai kooperatyvai buvo vieni pagrindinių prekybininkų regionuose. Pvz., Utenos kooperatyvas nuo 1960 m. Utenoje ir apskrities miesteliuose bei centrinėse ūkių gyvenvietėse kasmet vidutiniškai pastatydavo po 3–4 ar net daugiau maisto prekių parduotuvių ir prekybos centrų, valgyklų, o 1973 m. pastatė universalinę, 1974 m. – dvi pramoninių prekių, 1986 m. – baldų parduotuves, 1988 m. – duonos kombinatą, o taip pat  modernias saugyklas žemės ūkio produkcijai supirkti ir saugoti, degalų bazę ir kt.

„Sovietmečio planiniame ūkyje kooperacinė prekyba regionuose neturėjo konkurencijos, todėl jos plėtra vyko gana dinamiškai“, – prisimena R. Miliauskas, Utenos rajono vartotojų kooperatyvo valdybos pirmininku pirmą kartą išrinktas 1986 m. 1990 m. Utenos rajone kooperatyvas buvo vienas stambiausių darbdavių – 1.570 darbuotojų, kurių trečdalis dirbo visuomeninio maitinimo įstaigose.

1991 m. „Lietkoopsąjunga“ atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos vartotojų kooperatyvų sąjungos ir kaip „Lietūkio“ veiklos tęsėja atnaujino narystę TKA. Anot „Utenos prekybos“ ir buvusio „Lietkoopsąjungos“ valdybos pirmininko, TKA labai daug padėjo atkuriant Lietuvos kooperatyvų veiklą ir ją plėtojant pagal pažangiausius pasaulinius modelius rinkos ekonomikos sąlygomis, ypač pasitarnavo glaudus bendradarbiavimas su Švedijos ir Didžiosios Britanijos kolegomis, buvo surengta daugybė mokymų ir konsultacijų.

„Nuo 1990 m. išgyvenome tris didžiulius iššūkius. Pirmiausia planinės ekonomikos žlugimą ir rinkos ekonomikos atsiradimą: vieną rytą atsibundi ir pamatai, kad centralizuotas prekių tiekimas dingo, kad patys turime rūpintis prekėmis. Atsirado nekontroliuojama prekyba, nes prekiavo visi, kas tik ką galėjo gauti ir parduoti, pirkėjai buvo susižavėję bet kokiomis importinėmis prekėmis, kurių didesnė dalis buvo falsifikatai ir į kurias šiandien jau net nežiūrima. Sėkmingai įveikti šį iššūkį labai pagelbėjo užsienio kolegų perduota patirtis“, – rinkos ekonomikos pradžią prisimena „Utenos prekybos“ vadovas.

Antras iššūkis susijęs su šalyje vykusia privatizacija. Net sovietiniais laikais nenacionalizuotą ir nariams priklausiusį turtą taip pat norėta paleisti per privatizavimo girnas.

„Ir čia pagelbėjo TKA, kurio tuometinis prezidentas Larsas Markusas kelis kartus lankėsi Lietuvoje, susitiko su tuomečiu Vyriausybės vadovu Gediminu Vagnoriumi ir įtikino, kad visas kooperatyvų turtas nėra valstybės, o kooperatyvų narių, ir negali būti privatizuotas“, – prisimena R. Miliauskas.

Anot jo, trečiais didžiausias iššūkis per pastarąjį trisdešimtmetį buvo prekybos tinklų plėtra regionuose, kai teko konkuruoti su dabar Lietuvoje veikiančiais didžiaisiais prekybos tinklais, jų parduotuvių atėjimu į didesnius regiono miestus ir miestelius.

„Tuomet kilo realus pavojus, kad galime neatsilaikyti, nes jie į regionus ėjo sparčiai ir plačiai atverdami įvairias duris“, – pasakoja „Utenos prekybos“ vadovas. Kaip sėkmingą sprendimą atsilaikyti prieš didžiuosius prekybos tinklus ir centrus jis įvardija savalaikes investicijas ir modernaus prekybos tinklo plėtrą: pirmą ir vieną didžiausių regione dar 2001 m. jų pastatytą 2.500 m2 prekybos centrą „Rašė“ Utenoje, po kelių metų – XXL formato prekybos centrą „Vyturiai“ prie miesto turgavietės bei renovuotus esamus prekybos objektus. Beje, tuo metu, kai „Utenos prekyba“  statė didelio formato prekybos centrus, didžioji dalis atėjusių prekybos tinklų mieste kūrėsi sąlyginai nedidelėse prekybai pritaikytose patalpose. Taip pat reikėjo galvoti, kaip mažinti kaštus ir parduodamą produkciją įsigyti pigiau, kad pirkėjams ją būtų galima pasiūlyti konkurencinga kaina.

„Savalaikė plėtra, – vienas iš esminių veiksnių, kuris leido ne tik išgyventi, bet ir nuolat auginti kasmetinius pardavimus. O siekiant pasiūlyti prekių mažesne kaina teko galvoti, kaip jų įsigyti didesniais kiekiais ir pigiau. Pavyko sutelkti kolegas ir 1999 m. įkurti prekybos įmonių aljansą „Aibė“. Jis šiandien vienija per 1.400 parduotuvių Lietuvoje ir Latvijoje bei joms dideliais kiekiais ir geresne kaina perka įvairias prekes, – sprendimų nauda dalinasi R. Miliauskas. – Šiandien mes išsiskiriame ir tuo, kad prekiaujame regiono smulkiųjų gamintojų produkcija, kurios vietos gyventojai ir svečiai gali įsigyti tik mūsų parduotuvėse. Tai labai praplečia visų mūsų prekių kategorijų asortimentą, maisto skonis – kaip namuose gaminto, o smulkūs gamintojai ir ūkininkai turi galimybę realizuoti savo produkciją.“

embedgallery::https://foto.vz.lt/embed/2595?placement=

Pasak „Utenos prekybos“ valdybos pirmininko, visi iššūkiai kėlė baimę, ar pavyks išlikti konkurencingiems rinkoje: „Pavyko. Tiesa, kai ko teko atsisakyti, pavyzdžiui, restoranų ir viešojo maitinimo paslaugų, ne maisto prekių prekybos „pasidaryk pats“ segmente. Beje, mūsų konsultantai prieš beveik tris dešimtmečius perspėjo, kad maitinimo verslo reikėtų atsisakyti ir neplėtoti, nes tai kooperatyvams neperspektyvu.“

Šiandien „Utenos prekyba“ susikoncentravusi į maisto prekybos parduotuves, kurių Utenos, Anykščių, Ignalinos ir Zarasų rajonuose turi 35. „Utenos prekyba“ taip pat turi konditerijos cechą Anykščiuose „Jaros kepyklėlė“, firminę konditerijos parduotuvę Anykščiuose. Utenoje taip pat kviečia į kavinę ir 2017 m. pastatytą didžiausią regione baldų centrą (per 3.000 m2). 2018 m. įmonė rekonstravo ir atnaujino jai priklausančią Utenos miesto turgavietę bei pastatė čia daugiau kaip 80 šiuolaikiškų paviljonų smulkiesiems vietos prekybininkams. Įmonėje dirba apie 350 darbuotojų.

„Vietos gamintojams sudarome geresnes sąlygas parduoti jų išaugintą ir pagamintą produkciją, o gyventojams – patogiau apsipirkti, – reziumuoja R. Miliauskas. – Mūsų pastangos įvertinamos – įmonės pardavimai ir pelnas metai iš metų nuosekliai auga, o pernai pasiekėme per 33 mln. Eur su PVM apyvartą. Džiaugiamės sulaukę tokio gražaus įmonės veiklos jubiliejaus.“