VŽ ARCHYVAI. Staklių pramonės agonija
Sovietmečiu gaminusi daugiausia pasaulyje staklių vienam gyventojui, o dabar skolose paskendusi Lietuvos staklių pramonė balansuoja ant bankroto ribos. Valstybinių staklių įmonių vadovai reikalauja, kad Vyriausybė paremtų staklininkus kreditais ir devalvuotų litą, o pramonės ir prekybos ministras Kazimieras Klimašauskas VĮ direktorius kaltina neveiklumu. Privatizuotos staklių įmonės kovoja dėl vietos Rytų ir Vakarų rinkose ir dar tikisi susiburti į koncerną.
Romualdas Rauckis, Pramonės ir prekybos ministerijos Mašinų gamybos departamento direktoriaus pavaduotojas, sako: „Jei Lietuva būtų ėjusi normaliu vystymosi keliu, be abejo, čia nebūtų tokios gigantiškos staklių pramonės“.
Lietuvos staklių ir mašinų gamybos įmonių asociacijos (LISTA), vienijančios 16 staklių ir mašinų gamybos įmonių, duomenimis, 1980 m. Lietuvoje buvo pagaminta apie 27.000 staklių. 1994 m. šešios staklių įmonės pagamino 777 stakles.
Ponas Rauckis teigia, kad 6 metalo pjovimo stakles gaminančios įmonės per metus galėtų pagaminti ir parduoti apie 1.000 staklių. Toks skaičius, anot jo, yra optimalus. „Mums jau nebeatsivers tokie Rytai, kokie buvo, o į Vakarus einam sunkiai“, – sako jis.
Staklininkai neranda rinkų
Pasak p. Gapšio, MGAB „Precizika“ generalinio direktoriaus, šiuo metu didžiausia Lietuvos staklininkų problema – visiškai nemoki Rusijos rinka, kuriai tenka 2/3 lietuvių staklininkų eksporto.
Nuo šių metų sausio Lietuvos staklininkams buvo užtrenktos durys į Vakarų Europą, nes ten įsigaliojo bendrasis staklių standartas.
Ieškantieji pirkėjų kituose žemynuose susiduria su pasaulio staklių gamintojų tradiciniu rinkų pasiskirstymu. Be to, staklių reklamai ir dalyvavimui parodose reikia nemenkų pinigų, o Lietuvos staklininkai nepajėgia net sumokėti skolų biudžetui ir „Sodrai“.
„Mūsų niekas nemokė marketingo ir reklamos subtilybių“, – sako Arvydas Janickas, VĮ „Vista“ generalinis direktorius. Jam pritaria ir kiti valstybinių staklių gamyklų direktoriai, pridurdami, jog užsieno pirkėjams nežinomi lietuviškų staklių pavadinimai. Be to, reputaciją pagadino ir buvęs lietuviškų staklių eksportuotojas „Stankoimport“, neskirdavęs geresnių lietuviškų gaminių, nuo prastesnių, vežamų iš kitų SSRS vietų.
Todėl dabar staklininkams tenka gudrauti ir susitaikyti su nuostoliais. Pavyzdžiui, AB „Koordinatė“ džiaugiasi galėdama parduoti įmonėje sukurtas originalias stakles vokiečių firmos „GOLmatic“ vardu. VĮ „Žalgiris“ palyginti pigiai parduoda universalias stakles į Turkiją, Saudo Arabiją, o iš ten jos brangiau perparduodamos į kitas šalis.
Staklių gamyba mažėja ir pasaulyje
Prie Lietuvos staklininkų problemų prisidėjo ir pasaulinė staklių pramonės krizė. Ponas Gapšys teigia, kad net pasaulio staklių gamybos lyderiai sumažino gamybos apimtis: Vokietija 1993 m. palyginti su 1990 m., pagamino tik 47%, Japonija – 62%, JAV – 95%, Italija – 59%.
Tačiau už jų nugarų kyla Meksika, kurioje 1993 m., palyginti su 1990 m., pagaminta 129% staklių, Čekija (118%) ir ypač Kinija (155%).
Lietuvoje staklių gamybos apimtys 1994 m., palyginti su 1990-aisiais, „susitraukė“ iki 23%.
Skolos smaugia
Staklininkai teigia, kad jų „renesansui“ trukdo skolos. LISTA duomenimis, 1994 m. lapkričio mėn. 6 stakles gaminančios įmnės valstybės biudžetui buvo skolingos apie 22 mln. Lt (iš jų 12 mln. delspinigiai). „Sodra“ iš įmonių kartu su delspinigiais reikalauja 5,6 mln. Lt.
Arvydo Janicko, VĮ VISTA direktoriaus, teigimu, jei valstybei prasiskolinusios įmonės bandytų pačios bristi iš skolų, tai privalėtų artimiausiais metais padidinti gamybą ir pardavimą nuo 50% iki 200% – t.y. augimo tempais kpralenkti net sparčiausiai besivystančią pasaulyje valstybę Kiniją.
Pono Gapšio nuomone, Vyriausybė galėtų anuliuoti iki 1995 m. susikaupusius delspinigius, o įmonių, kurios parengs perspektyvius verslo planus, skolas biudžetui ir „Sodrai“ paversti ilgalaikėmis paskolomis.
Tačiau šiai nuomonei prieštarauja Kazimieras Klimašauskas, pramonės ir prekybos ministras. „Staklininkai iki šiol gyvena kaip sovietiniai kolūkiai, laukdami, kol bus nurašytos jų skolos“, – sako jis.
Pasak daugumos staklių gamyklų vadovų, bankai atsisako suteikti skolose paskendusioms įmonėms ilglaikius kreditus, o varžybose dėl santykinai pigių valstybės garantuotų užsienio paskolų juos nurungia energetikai ir agrarininkai. LISTA prezidentas pageidautų, kad staklininkams tektų nors 1% valstybės kanalais gaunamų ir jos garantuotų kreditų.
Finansų ministerijos duomenimis, 1994 m. iš viso valstybė garantavo 75,74 mln. USD kreditų. Šiemet yra numatyta suteikti 83 mln. USD kreditų.
Ponas Klimašauskas mano, kad staklininkai elgiasi neetiškai reikalaudami sau tokių sumų, juolab kad šiuo metu, pasak ministro, visų staklių pramonės įmonių gamybos apimtys kartu paėmus yra net 3 kartus mažesnės negu prie bankroto ribos esančios AB „Šiaulių Tauras“, gaminančios televizorius.
Privatizacija kai ką atgaivina
Pirmoji Lietuvoje staklių įmonė su užsienio kapitalu BĮ „Brown & Sharpe-Precizika“ (BSP), kurios dalininkė yra JAV kompanija „Brown & Sharpe“, pradėjo dirbti 1991 m. liepą. BSP šiuo metu gamina matavimo sistemas, koordinatines matavimo mašinas, rastrines liniuotes (pastarosios yra 30%-40% pigesnės nei Vakarų analogai). 1994 m. rastrinių liniuočių eksportas į JAV – pagrindinės kompanijos „Brown & Sharpe“ – užsakymu sudarė 71% (apie 11.000 vienetų) visos BSP parduodamos produkcijos.
Prano Vilko, BSP generalinio direktoriaus, teigimu, jo įmonė šiuo metu nesiskundžia paklausos stygiumi. BSP gaminamos matavimo sistemos kainuoja 200-10.000 Lt. BSP, kurioje dirba 160 žmonių, 1994 m. apyvarta buvo 1.865.000 Lt.
VERSLO TRIBŪNA
Šiandieniniame pasaulyje, kuriame verslų partnerystės keičiasi kaip oro sąlygos, „MV GROUP Distribution LT“ daugiau kaip 30 metų išlieka patikimu partneriu daugeliui tarptautinių prekių ženklų. Kaip pavyksta išlaikyti šiuos santykius dešimtmečiais, kai rinkos sparčiai keičiasi, o konkurencija tik auga? Kodėl kai kurie ryšiai nutrūksta, o kiti išlieka tvarūs ir tik stiprėja? Atsakymas slypi ne marketingo šūkiuose, o kasdienės veiklos detalėse.
„UHB Agro“, priklausanti sparčiai augančiai UHB įmonių grupei, žengia dar vieną svarbų žingsnį tvarumo ir inovacijų link – pradeda NPK trąšų, praturtintų mikrobiologiniais priedais, gamybą. Tai strateginis sprendimas, paremtas rinkos tendencijomis, augančiu efektyvesnių, aplinkai draugiškų žemės ūkio technologijų poreikiu ir tvirta partneryste su pažangiausiais šio sektoriaus žaidėjais.
Rugsėjo 25 d. Vilniuje, Visorių informacinių technologijų parke (VITP), šeštus metus iš eilės vyks fotonikos konferencija „Baltic Photonics 2025“, į vieną vietą suburianti aukštųjų technologijų (angl. deep tech) kūrėjus, tyrėjus, Lietuvos ir Europos valdžios ekspertus bei verslo lyderius. Konferencijoje aptariamos sąsajos ir bendradarbiavimo galimybės tarp fotonikos pramonės ir kitų sektorių. Šiemet organizatoriai kvies pažvelgti į kosmoso ir gynybos sritis – ekspertai iš garsių Lietuvos ir Europos organizacijų diskutuos, kaip lazerinės technologijos gali prisidėti prie šių sričių proveržio ir kaip šį augimą gali išnaudoti Lietuva.
Pieno produktų grupė „Norfos“ parduotuvėse yra viena iš gausiausių tarp maisto prekių. Ją lenkia tik mėsos produktų grupė. Tokio pirkėjų palankumo „Norfoje“ parduodamas pienas ir jo gaminiai sulaukia dėl vertinamos kokybės, asortimento įvairovės ir ypač konkurencingos kainos. Ją didžia dalimi lemia tai, kad didelė dalis šiame prekybos tinkle parduodamų pieno produktų gaminama „Norfos“ įmonių grupei priklausančios UAB „Rivona“ valdomoje Alytaus pieninėje.
Pasak p. Vilko, JAV partneriai norėtų perkelti į Lietuvą dalį savo gamybos, tačiau nestabili padėtis Rusijoje ir iš to kylantys pavojai Lietuvai bei nuolat besikeičiantys šalies įstatymai juos nuo tokių investicijų sulaiko.
Valstybei nepabodo eksperimentuoti
Juozas Martinonis, Pramonės ir prekybos ministerijos Mašinų gamybos departamento direktorius, sako, kad staklių pramonės įmonių niekas nesiveržė pirkti.
Tačiau VĮ „Vista“ privatizavimo istorija neigia šį p. Martinonio teiginį. Įmonės direktorius p. Janickas tvirtina, kad ją norėjo pirkti vokiečių kompanija „Knuth“, žadėjusi VĮ „Vista“ staklėms marketingą ir rinkas. Vokietijos firma rengėsi dalyvauti konkurse geriausiam verslo planui, tačiau, p. Janicko teigimu, 1994 m. rugsėjo 6 d. Centrinė privatizacijos komisija (CPK), nenurodydama motyvo, sustabdė konkursą ir įpareigojo Pramonės ir prekybos ministeriją privatizuoti įmnę viešai pasirašant akcijas.
„Knuth“ firmos atstovas, sužinojęs apie Lietuvos pareigūnų kūlversčius, p. Janickui pasakė: „Aš nesu kvailas“ ir atsisveikino, o privatizuoti „Vistą“ viešai pasirašant akcijas vis tiek nepavyko.
Regina Motiejūnienė, Pramonės ir prekybos ministerijos Privatizavimo departamento direktorė ir CPK narė, sako, kad minėtas pakeitimas buvęs CPK „eksperimentas“.
Ponas Martinonis priminė, kad „Vista“ dar 1991 m. buvo įrašyta į viešo privatizavimo sąrašą, tačiau niekas jos nenupirko nei 35% sumažinus įmonės likutinę vertę, nei privatizavimo laipsnį suspaudus iki 51%.
Pasak p. Martinonio, atsižvelgdama į Pramonės ir prekybos ministerijos teikimą, CPK 1994 04 08 leido skelbti konkursą geriausiam verslo planui, tačiau 1994 09 06 CPK vėl nukreipė „Vistą“ į viešąjį akcijų pasirašymą, kuriam neįvykus vėl prisiminė konkursą verslo planui.
Pono Martinonio nuomone, vienintelis dabar pateiktas verslo planas nėra geras, tačiau pretendentai, tarp kurių ir įmonės direktoriaus pavaduotojas, rengiasi apmokėti „Vistos“ skolas (2,5 mln. biudžetui ir 819 tūkst. Lt „Sodrai“). Kitu atveju ministerija siūlytų „Vista“ vadovybei įmonę skelbti bankrutavusia.
VŽ žiniomis, pagal trijų fizinių asmenų grupės pateiktą verslo planą dalis VĮ „Vista“ staklyno turėtų būti pardutoa. Vytautas Rakšnys, konsultacinės AB „Samprata“, rengiančios verslo planus staklių įmonėms, direktorius, sako, kad toks žingsnis „būtų nusikaltimas, nes „Vistos“ staklių parkas yra unikalus“.
Išeitis – koncernas ir pigus litas
Pono Rauckio nuomone, išeitis iš susidariusios padėties būtų trijų neprivatizuotų įmonių koncernas. Šią idėją propaguojantis p. Gapšys teigia, kad VĮ „Vista“, VĮ „Žalgiris“ ir Vilniaus valstybinę šlifavimo staklių gamyklą iš pradžių reikai sujungti į koncerną. Per kelerius metus panaikinus dubliuojančią gamybą, šį koncerną galima būtų privatizuoti pritraukiant užsienio investuotojus, sako p. Gapšys.
Pasak LISTA prezidento, Švedijos staklių pramonės restruktūrizacija truko 30 metų.
Tačiau kol kas jokių konkrečių veiksmų dar nepadaryta. Pramonės ir prekybos ministerija dar tik drąsinasi kreiptis į konsultacines firmas, kad parengtų įsivaizduojamos koncerno planą.
O valstybinės staklių įmonės dirba ne visą darbo savaitę, priverstinai atostogose laiko šimtus žmonių (pasak VĮ direktorių, dėl pinigų stokos iš darbo atleidžiami puikūs specialistai). Staklininkai norėtų ir „pigesnio“ lito. „Mums reikėtų, kad lito ir dolerio kursas būtų 1 su 6 ar net 1 su 7, nes esant dabartiniam kursui bet koks eksportas yra nuostolingas“, visi kaip vienas tvirtino staklių gamyklų vadovai, primindami, kad dėl eksporto skatinimo neseniai buvo devalvuotas Vengrijos forintas.
