Net mafija nepabėga nuo mokesčių. O kaip sekasi mums?
Pareigūnai nesurado liudininkų, neaptiko įkalčių dėl jo nusikaltimų, tačiau aptiko tvirtų įrodymų, kad milijonai dolerių prasisunkė pro valstybės kišenes. 1931-aisiais Capone buvo nuteistas vienuolikai metų kalėjimo. Tai – ne tik įdomi istorija, bet ir pamoka: kartais mokesčiai tampa galingesniu teisingumo įrankiu nei kulkos. Ir galbūt Capone būtų likęs laisvėje, jei būtų turėjęs gerą buhalterį. Ar bent jau būtų jo klausęs.
Nes buhalteris – tai ne tik skaičiuotojas. Tai – verslo prižiūrėtojas, patarėjas, strategas. Ir jei jau net mafijai nepavyko pabėgti nuo mokesčių, tai šiuolaikiniam verslui slėptis tikrai neverta. Geriau turėti šalia žmogų, kuris ne tik skaičiuoja, bet ir padeda matyti toliau – į augimą, ateitį ir reputaciją.
Lietuviškas kontekstas
Nors „lietuviško Capone“ istorijų turime mažiau, šešėlinės ekonomikos etapai mums pažįstami. Prieš du dešimtmečius „vokeliai“ daug kur buvo norma. Mokesčių mokėjimas buvo suvokiamas kaip praradimas, o ne kaip investicija. Tačiau ši paradigma pamažu keičiasi.
Pirmiausia – dėl technologijų. Valstybinė mokesčių inspekcija, dažnai vis dar vadinama „baubu“, pastaraisiais metais aktyviai investuoja į skaitmenizavimą, savitarnos sistemas ir duomenų analizės įrankius.
Antra – dėl kartų kaitos. Jaunesni verslininkai vis dažniau renkasi skaidrumą ne iš baimės, o iš vertybių. Dirbti legaliai – ne tik švaru, bet ir konkurencinga. Skaidrumą vertina tiek užsienio partneriai, tiek aukštos kvalifikacijos darbuotojai.
Trečia – dėl visuomenės brandos. Mokame mokesčius ir tikimės už juos paslaugų: švietimo, sveikatos apsaugos, infrastruktūros. Mokesčių mokėjimas tampa ne tik prievole, bet ir tam tikru susitarimu tarp piliečio ir valstybės.
Tai ypač akivaizdu regionuose. Viena įmonė, prieš keliolika metų įkurdama darbo vietas mažesniuose miestuose, susidūrė su realybe: žmonės neturėjo nei socialinio draudimo pažymėjimų, nei sąskaitų banke, kai kurie pirmą kartą girdėjo apie pensijų sistemą. Dirbdami legaliai jie netrukus sulaukė antstolių raštų – vieni dėl alimentų, kuriuos „pamiršo“, kiti – dėl senų skolų. Kai pagaliau apsiprato su švariais pinigais, atsivėrė ir kita realybė – galimybė skolintis. Netrukus sekė dar viena antstolių banga – šįkart dėl greitųjų kreditų ir „Bobučių paskolų“. Tai buvo ne tik apie finansinį raštingumą – tai buvo kultūrinis lūžis.
Ši istorija – ne vien apie finansinį raštingumą. Ji apie tai, kaip ilgai gyvenome įsitikinę, kad apgauti sistemą – gudrumas, o ne problema. Egipto civilizacija, viena stipriausių savo laikais, žlugo, kai ten tapo įprasta apgaudinėti vienas kitą. Kai nėra pasitikėjimo – griūva ne tik asmeniniai gyvenimai, bet ir imperijos.
Pokyčiai vyksta, bet kelias dar ilgas
Dar pasitaiko „kūrybinės apskaitos“, o PVM kai kam vis dar atrodo kaip valstybės dovana, o ne surinktų pinigų perskirstymas. Tačiau kryptis – aiškiai pozityvi. Mokesčių vengimas nebėra gudrumo ženklas – jis tampa reputacine rizika. O reputacija šiandien vertinama brangiau nei bet kuris baudų kvitas.
Ilgą laiką pelno mokestį „taupiusios“ įmonės dabar tai jaučia: nuosavas kapitalas per mažas, kad galėtų skolintis ir augti. Tai – akivaizdus priminimas, kad buhalterija nėra tik ataskaitų pateikimas, o ilgalaikės verslo sveikatos pamatas.
Tad pasimokykime iš Al Capone istorijos. Ne kiekvienas nusikaltimas turi kraują – kai kurie turi tik skaičius. Ir jei mafijos imperiją gali sugriauti mokesčių inspektorius, galime kurti valstybę, kurioje jo darbas ne griauna, o kuria pasitikėjimą.
Skaidrumas – ne teorija, o praktika
Bet skaidrėti turi ne tik verslas. Skaidrėti turi ir institucijos.
Praėjusią vasarą Šveicarijoje akis patraukė plakatai su užrašu: „Mes turime pinigų ir nevengiame to demonstruoti.“ Apačioje – kvietimas kiekvienam piliečiui užsukti į savivaldybės svetainę ir peržiūrėti, kur ir kaip leidžiamos miesto lėšos. Ne šiaip ataskaita, o aiški logika, sprendimų motyvai, prioritetai.
Tai – skaidrumas veiksme. Tai – pagarba piliečiui.
Ir gal tai geriausia šios temos išvada: sąmoningesnė visuomenė išrenka sąmoningesnę valdžią. Ir tada pasitikėjimas tampa ne šūkiu, o bendru pagrindu, ant kurio galima statyti bet ką – net ir labai stiprią valstybę.
UAB „Freilė“ direktorė Vaiva Anužė.
