Parodos 2026-aisiais, kurių verta nepraleisti

Britų menininkė Tracey Emin su savo kūriniu „Love is What You Want“ parodoje „Hayward“ galerijoje Londone. Luke MacGregor („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.

2026-ieji meno gerbėjams ir mylėtojams bus intensyvūs. Be Venecijos bienalės, vadinamos pagrindiniu šiuolaikinio meno renginiu, vyks daugybė kitų – nuo Niujorko iki Sidnėjaus. Pagaliau atsidarys keli ilgai laukti muziejai, vyks monumentalios retrospektyvos, skirtos ryškiausioms meno istorijos žvaigždėms. VŽ akiratyje – keletas būsimų parodų, pasikartojančių skirtinguose šaltiniuose.

2025 m. pradžioje „Artsy“, didžiausia internetinė meno prekyvietė, prognozavo, kad metai „suteiks balsą marginalizuotoms grupėms“. Taip ir atsitiko. „Centre Pompidou“ vyko paroda „Paris Noir“, skirta Prancūzijos sostinėje dirbantiems juodaodžiams menininkams, kurių darbai šalyje niekada ligtol nebuvo rodomi. Jungtinėje Karalystėje ir JAV vyko keletas parodų, skirtų Australijos aborigenų menininkams, o metus vainikavo istorinis laimėjimas – Turnerio premija britų menininkei Nnena Kalu: ji tapo pirmąja neurodivergentinį smegenų vystymosi sutrikimą turinčia menininke (ir menininku), gavusia šį apdovanojimą. Trumpai tariant, pernai šiuolaikinio meno pasaulis parodė, kad vis labiau atsiveria įvairiems balsams.

„Artsy“ spėjimu, 2026-aisiais visame pasaulyje vyraujantys politiniai ir ekonominiai neramumai gali paskatinti muziejus laikytis atsargesnio požiūrio į programų sudarymą – panašu, kad šiemet dominuos didelio masto pripažintų asmenybių retrospektyvos. Tačiau, primena „Artsy“, daugelis iš tų šlovinamų menininkų kažkada buvo radikalai, o jų eksperimentavimo dvasia šiais sudėtingais laikais gali įkvėpti naują menininkų kartą, ieškančią savo kelio.