Kanų kino festivalyje – į ekranus sugrąžinta tikrovė

Robertui de Nirui už viso gyvenimo nuopelnus kine įteikta „Auksinė palmės šakelė“. 78-ojo Kanų kino festivalio atidarymo ceremonija, 2025 m. gegužės 13 d. Valery Hache (AFP / „Scanpix“) nuotr.

„Visi Kanuose! Kodėl aš ne Kanuose?“ – piktinasi Jeanas-Lucas Godard’as režisieriaus Richardo Linklaterio filme „Naujoji banga“, atkuriančiame turbūt įtakingiausio XX a. filmo – „Iki paskutinio atodūsio“ kūrybos užkulisius. Kritikas ir būsimasis šedevro režisierius vagia pinigus iš žurnalo „Cahiers du Cinema“ ir išvyksta į Žydrąją pakrantę. Ko tik nepadarysi, kad atsidurtum šioje šventėje.

„Kanų kino festivalis atidarytas!“ – gegužės 13 d. Didžiojoje Lumiere‘ų salės scenoje sušuko Quentinas Tarantino (tai buvo vienintelis jo vaidmuo šventėje), o ateinantį šeštadienį aktorės Juliette Binoche vadovaujama žiuri paskelbs laureatus. Pasibaigs 78-asis festivalis, kuriame premjeras švenčiantys filmai vėliau rodomi įvairių šalių nacionaliniuose festivaliuose ir kino teatruose. Galima niekinti raudonojo kilimo provokuojamą snobizmą, bet ignoruoti festivalio turinio – ne.

„Tikrovė kartais atrodo kaip sapnas“, – šie žodžiai aidi ne viename Kanų festivalio filme. Ir tikrai: kai ekrane išpažįstama meilė peizažui, kurio supamas tik ką atėjai į kino salę, realybė pradeda įgauti filmo bruožų. Paradoksas: kinas lygiai su tokia pačia jėga, su kokia išplėšia mus iš realybės, gali į ją ir sugrąžinti.