Žmonės ir šunys: kodėl renkamės panašius į save

Šunų panašumą į šeimininkus pastebėjo ne tik Pongo. Pavyzdžiui, viename 2015 m. paskelbtame tyrime teigiama, kad moterys, turinčios ilgus plaukus, pirmenybę teikė šunims ilgomis ausimis, tarsi atkartojančiomis jų pačių šukuosenas, o moterys trumpais plaukais mieliau rinkosi šunis stačiomis ausimis. 

Kažkodėl pažįstamas 

Anot tyrėjų, taip atsitinka dėl to, kad mes, žmonės, teikiame pirmenybę į save panašiems naminiams gyvūnams, žmonėms ar net daiktams.  

„Tarkime, esate šunų prieglaudoje ir matote daugybę galimų variantų. Nebūtinai praleisite ten daug laiko bandydami išsiaiškinti, kurios kiekvieno šuns savybės jums tinka ir kurios ne. Gal būt ateina momentas, kai pajuntate tam tikrą simpatiją, potraukį, kažkokį nenusakomą bendrą jausmą, kurio vedinas renkatės vieną ar kitą gyvūną. Vienas iš dalykų, lemiančių šį jausmą, yra pojūtis, kad tas gyvūnas yra šiek tiek pažįstamas, todėl labiau pageidaujamas“, – CNN sakė prof. Artas Markmanas, Teksaso universiteto Ostine (JAV) kognityvinių mokslų specialistas. 

Anot jo, yra daugybė priežasčių, kurios gali kelti atpažįstamumo jausmą. Viena iš jų – vaikystėje galbūt turėjote labai panašų šunį, tačiau tokį jausmą gali sužadinti ir tai, kad gyvūnas panašus į kažką, su kuo jau esate susidūręs. Kitaip tariant, jis panašus į jus – šuo gali turėti tokią pačią „šukuoseną“, žvelgti į pasaulį tokiu pat klausiamu žvilgsniu ar tiesiog priminti tai, ką kasdien matote veidrodyje: „Kad ir kas tai būtų, jūs atpažįstate, ir tas atpažinimo blyksnis suteikia jausmą, kad tai yra kažkas, su kuo jūs rezonuojate. Tai ir padidina tikimybę, kad net nesuvokdami pasirinksite gyvūną iš dalies dėl panašumo į save“. 

Labiau nuspėjami 

Mokslininkai jau senokai aiškinasi, kokios priežastys skatina (pasąmoningai ar ne) rinktis į save panašius gyvūnus. Anot BBC, atsakymas į šį klausimą gali padėti suprasti, kokie stiprūs ryšiai mus sieja su mūsų keturkojais draugais. Iš tiesų yra keistų ir netikėtų paralelių su tuo, kaip žmonės renkasi naminius gyvūnus. 

Vienas pirmųjų šį reiškinį pradėjo tyrinėti Michaelas Royus, Elizabettauno koledžo Pensilvanijoje (JAV) psichologijos profesorius. BBC pasakoja, kad 2014 m. nuvykęs į kelis netoliese esančius šunų parkus jis atskirai nufotografavo šunis ir jų šeimininkus, o paskui paprašė grupės tyrimo dalyvių pabandyti juos sugretinti. Ir ką gi – be jokių papildomų užuominų tyrimo dalyviai sugebėjo gana tiksliai nustatyti ryšį tarp šunų ir jų šeimininkų, vėliau eksperimentas buvo pakartotas daug kartų, o rezultatas gautas toks pats. 

Tačiau, tikslina prof. M. Roy'us, sugretinti pavyko tik tais atvejais, kai šunys buvo grynaveisliai. 

„Nors tai nėra universalus reiškinys, būdingas visiems šeimininkams ir šunims, esti įrodymų, kad grynaveisliai šunys ir šeimininkai tam tikru lygmeniu panašūs vienas į kitą“, – žurnalas „Live Science“ cituoja Katriną Holland, Jungtinės Karalystės gyvūnų gerovės organizacijos „Dogs Trust“ žmonių elgsenos grupės tyrėją. 

Manoma, kad taip yra todėl, kad grynaveisliai yra nuspėjami tiek savo išvaizda, tiek temperamentu, ir tai leidžia žmonėms pasirinkti šunį, labiausiai tinkantį pagal išvaizdą, asmenybę ir aktyvumo lygį. Anot profesoriaus, šuns ir šeimininko panašumas gali būti „fizinis arba asmenybinis“, pavyzdžiui, žmogui, kuris atrodo bendraujantis ir mėgsta aktyvią veiklą gryname ore, labiau gali pritikti labradoras, o ne čihuahua. 

Pati šuns asmenybės idėja gali atrodyti abejotina, tačiau ankstesni eksperimentai parodė, kad žmogaus bruožai, pavyzdžiui, ekstraversija, gali atitikti objektyvius šuns elgesio rodiklius, pavyzdžiui, ar šuo agresyviai elgiasi su nepažįstamaisiais, ar yra drovus ir daugiau laiko praleidžia slėpdamasis už šeimininko kojų. Yra netgi sukurta „didžiojo penketo“ klausimyno, paprastai naudojamo svarbiausioms asmenybės dimensijoms matuoti: neurotiškumui, ekstraversijai, sąmoningumui, sąžiningumui, malonumui ir atvirumui, versija šunims. Šuniška versija pagrįsta paprastomis elgesio priemonėmis, pavyzdžiui, ar jis „linkęs tinginiauti“, ar „linkęs būti abejingas ir atsainus“. 

„Paprasto poveikio“ efektas

Kai kurie tyrėjai teigia, kad pasirinkimas pagal panašumą yra „paprasto poveikio efekto“ – psichologinio reiškinio, kai žmonės teikia pirmenybę daiktams, su kuriais jie buvo susidūrę, t. y., kurie jiems yra pažįstami – pavyzdys. Ir tai liečia ne vien šunis. 

„Tarkime, – pateikia pavyzdį prof. A. Markmanas, – roko koncerte kažkuriuo metu grupė pradeda groti dainą, kuri neseniai skambėjo per radiją, ir minia pašėlsta. Bet šėlsta ne todėl, kad tai objektyviai geriausia grupės daina, o todėl, kad tai geriausiai pažįstama grupės daina.“

Minėtame prof. M. Roy'aus tyrime jo dalyvių buvo paprašyta suderinti automobilių savininkų ir jų transporto priemonių priekio nuotraukas, nes jie – neįtikėtina – buvo panašūs. Net ir kalbant apie plataus vartojimo produktus, žmonės linkę labiau prisirišti prie tokių, su kuriais susiduria dažniau, teigia prof. Michaelas Roy‘us.

Pasak jo, „kuo daugiau ką nors matome ar girdime, tuo labiau mums tai patinka. Tai nebūtinai paaiškintų, kodėl jums gali patikti konkretus šuo, tačiau gali paaiškinti šunų „madų“ tendencijas. Jei dauguma aplinkinių žmonių laiko labradorus, jūsų pomėgis jiems gali išaugti vien dėl to, kad dažnai juos matote. Taip padidėja tikimybė, kad ir jūs tokį įsigysite“. 

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tai galioja tik renkantis šunį kaip asmeninį kompanioną, o ne kaip profesijos atstovą, pavyzdžiui, tarnybai policijoje ar ūkyje, nes priimant su profesija susijusius sprendimus, daugiau laiko ir tyrimų skiriama atrankai. 

„Ieškant savęs“ 

Kai kuriais atvejais intuityvus potraukis pažįstamiems ar į mus pačius panašiems daiktams vadinamas „savęs ieškojimu“ ir gali pasireikšti renkantis ne tik naminį gyvūnėlį, bet ir žmogų, sako Klause'as Jaffe, Venesuelos Simono Bolivaro universiteto mokslininkas. Jis tyrinėjo, kaip žmonės renkasi šunis, remdamiesi vadinamuoju asortatyviniu poravimusi, kuris buvo eksperimentiškai tiriamas tarp įvairių rūšių ir net augalų. Pasirodo, kad šio reiškinio principai yra tokie patys tiek žmonių, tiek gyvūnų ir žmonių santykiams: svarbiausias vaidmuo tenka panašumui arba pažįstamumui. Pasak K. Jaffe, „kad lytiniai organizmai būtų sėkmingi, jie turi pasirinkti partnerį, kuris būtų panašus į juos. Jei asilas bando poruotis su karve, nieko neatsitinka“.

„Panašiai taip pat pritraukiame partnerius, kurie atspindi kai kurias mūsų savybes, ir tai atsitinka ne tik dėl rasės, odos spalvos ar seksualinės orientacijos“, – CNN sakė mokslininkas. Anot jo, partnerių panašumai gali apimti ne tik išvaizdą, bet ir pažįstamas manieras, patirtį, išsilavinimą, panašų mados skonį ar net kasdienius įpročius. Tyrėjų teigimu, nesvarbu, kokie sudėtingi ar kokio tipo būtų santykiai, ši teorija vis tiek galioja. 

„Mūsų nustatyti šunų ir šeimininkų santykiai yra panašūs į kitus santykius. Geriausias draugystės ir romantiškų santykių rodiklis yra panašumas, – teigia prof. M. Rojus. – Mes apsupame save žmonėmis, kurie kažkuo panašūs į mus.“ 

Todėl, anot prof. A. Markmano, nusprendę įsigyti augintinį, žmonės neturėtų nerimauti dėl to, kokį vaidmenį gali atlikti poveikio efektas ar kiti psichologiniai reiškiniai. Jei jų sprendimą iš dalies lemia tai, kad augintinis atrodo pažįstamas, o taip atsitinka dėl to, kad jis iš tiesų šiek tiek panašus į žmogų, tai nėra blogai. Gal būt kaip tik dėl jis bus dar labiau mylimas.