„Ogmios grupės“ direktorius S. Stasevičius: apie verslo pradžią, privatizacijos užkulisius, „vedybų“ sutartį

„Manau, kad tiek tada, tiek dabar verslui yra sudėtinga. Tada buvo vienos problemos pradėti, dabar – visiškai kitokios, bet mentaliai tai vienodai didžiuliai iššūkiai. Tada griuvo politinė santvarka, valiutos nebuvo, ekonomikos nebuvo. Buvo laukinio kapitalizmo beprotiški laikai, galima sakyti – ore tvyrojo santykinai panaši atmosfera, kaip prieš trejus metus Ukrainoje prasidėjus karui“, – sako S. Stasevičius. 

„Ogmios grupės“ ištakos siekia 1989 m., kai, anot S. Stasevičiaus, „griuvo ta didžioji baisi sovietinė valstybė, apie kurią nebesinori kalbėti, o ir neverta, ir kuri kaip kortų namelis byrėjo nuo Gorbačiovo atėjimo į valdžią 1985-aisiais. Tai buvo laikas, kad nafta kainavo 10 USD ir faktiškai pakirto tą molinių kojų valstybę, ji nebeturėjo eksporto pajamų. Dabar sankcijomis Rusijai buvo bandyta pasiekti tą patį, bet mums nepavyko. O tada Reaganui pavyko. Taigi, 1985–1989 m. viskas byrėjo, jokios ekonomikos nebuvo, ir tik jauni avantiūristai, būdami 25–29-erių, nusprendė vis tiek ką nors daryti. Negi dabar verksi už kampo“. 

Neverksi. Taigi, garsiojo VU Fizikos fakulteto studentai metėsi į verslą.

„Ir taip, ir ne. Aišku, tas mūsų garsusis Fizikos fakultetas ir dabar galėtų būti toks pat garsus, bet, manau, geras naujienas dabar mes per mažai įgarsinam. O Fizikos fakultetas tada ypač garsėjo, nes naujienų nebuvo išvis, buvo tik „Komjaunimo tiesa“ ir „Tiesa“ – du informacijos kanalai.

Fizikos fakultete buvo daug jaunų, energingų žmonių, kurie ir už geležinės uždangos darė, ką galėjo. Mokslo daryti sovietai netrukdė, trukdė visa kita, o jauniems žmonėms norėjosi ko nors daugiau. Darydavom tas garsiąsias Fizikų dienas, ne visai legaliais būdais gaudavome leidimus, ir tai buvo didžiausias vadybos universitetas. Fizikos fakultetas paruošė daug vadybos specialistų, iš mano bendramokslių fizika užsiima gal tik 10–20%, – su griūvančia sovietija griuvo ir fizika, aš irgi, baigęs mokslus, mažai kur galėjau eiti daryti ką nors prasmingo.

Buvo daugybė karinių gamyklų. Vilniuje – „Venta“, „Vilma“, Šiauliuose – „Nuklonas“, fizikus grūsdavo į jas gaminti mikroschemų tarybinei karo technikai, toks buvo likimas. Dar buvo mažytė įmonėlė „Eksma“, viena iš nedaugelio, kuri gamino pažangius dalykus, matyt, lazerius, bet ten galėjo patekti vienas ar du iš šimto. Aišku, dalis nueidavo mokytojauti. Taigi, fizika nebuvo labai perspektyvi specialybė turėti gerą darbą, ir tai buvo pagrindinė priežastis pradėti verslą. 

Nuo ko pradėjote?  

1989 m. keli bendramoksliai subūrė mažą kolektyvą – pirko detales iš gamyklų, gamino elektroninius gaminius ir pardavinėjo juos kooperatyvo lygmenyje. Tokia buvo treniruotė: pagamini gaminį ir parduodi su pelnu. Paskui pasiūlėme jų vienai Ukrainos televizorių gamyklai, jie juk nežinojo, kad mes – namudinė įmonė. Paklausė, ar galime pagaminti daugiau. Galime. 1991 m. ir gaminome tuos elektroninius dalykus, dabar tai atrodo be galo juokinga. Rublio infliacija siekė 170% per metus, o mes, ačiū Dievui, turėjom proto ir pasirašėme su ukrainiečiais sutartį, kad kaip atlygį imame ne pinigus, o televizorius. Televizorių nebuvo, valstybinė jų kaina siekė 1.000 rublių, o mes, atsivežę į Lietuvą, per vadinamąją Baltijos biržą juos pardavinėjome už 9.000. Rublis buvo nieko nevertas. Tai nesulyginami laikai, manau, kad tuo metu versle reikėjo drąsos, avantiūrizmo, o ne darbštumo. Buvo avantiūristų metas. „Ogmios“ steigėjai buvo penki, taigi, avantiūristų pakako. 

Nelabai esate panašus į avantiūristą...  

Buvau prie nuosaikesnių, atsakingesnių flango, tokia komanda ir susibūrė: avantiūristai ir atsakingesnieji, norintys ramiau daryti verslą... Ir pavyko – kai 1991 m. prasidėjo privatizacija, niekas netikėjo, kad tai rimta: įstatymai neaiškūs, jokių poįstatyminių aktų, pirmieji aukcionai... Mes tuo metu jau turėjome šiek tiek lėšų, dar prisikalbinom gimines, draugus ir subūrėme fizinių asmenų grupę, nes vadinamuosius investicinius čekius reikėjo sujungti į vieną paketą. Įstatymai tuo metu tikrai buvo tokie kaip... rašyti mokinuko mokinukams. Ta mūsų suburta grupė aukcione už 10.000 investicinių čekių (dabar būtų gal 3.000 Eur) nupirko parduotuvę „Astra“. 

Konkurentai labai supyko? 

Konkurentų nebuvo, nes niekas nesugebėjo susiorganizuoti nei žmonių, nei talonų, o mūsų grupėje buvome 100 žmonių, visą dieną stovėjome eilėje pas notarą, kuris tvirtino parašus. Tai buvo beprotiška. Kituose aukcionuose pradėjo atsirasti daugiau tokių gudruolių, ir metus ar pusantrų vyko privatizacija, kai aukcionuose buvo galima ką nors nusipirkti. 1992 m. rudenį atėjo kita valdžia, aukcionai buvo beveik panaikinti. Ta privatizacija buvo mistika – galiojo metus ar dvejus, paskui vėl viskas pasikeitė. Jau vėliau, kai laimėjo Brazausko partija, didelių valstybinių įmonių vadovai darbuotojams kaip premiją galėdavo duoti įmonės akcijų. Duodavo, o paskui jas supirkdavo... Mes sugebėjom nupirkti tą vieną įmonę, veikusią ten, kur dabar yra „Ogmios miestas“, tai buvo autoremonto gamykla su 200 ar 300 akcininkų – daug darbuotojų turėjo po 1 ar net po pusę procento, kažkiek turėjo ir valstybė, ir dar kelios įmonės. Viskas buvo labai neaišku – perki praskolintą įmonę su 800 darbininkų ir gal 20 mln. talonų skolų biudžetui. Darbininko alga buvo 3.000 talonų. 

Privatizacija įvyko 1992 m. pabaigoje, o 1993 m. vasario 26 d., per savo 29-ąjį gimtadienį, tapau įmonės generaliniu direktoriumi. 

Gavote dovaną – įmonę su 800 darbuotojų ir kiekvieną mėnesį mažėjančiomis pajamomis už zilų, kamazų ir autobusų remontą?

Tuo metu buvo tokia praktika – valstybinės įmonės prieš privatizaciją iš užsakovų stengėsi kuo daugiau surinkti grynaisiais ir išmokėti darbuotojams, o visus mokesčius palikti kaip skolą. Mes radom milijoną pradelstų skolų valstybei, visur – vien skolas ir 800 darbininkų, paliktų likimo valiai. Dabar ir pačiam sunku suprasti, kaip išsikapstėm. Atidavėm darbininkams viską iš sandėlių – detales, suremontuotus autobusus, viską, kad tik jie išeitų. Per kokius 2 mėnesius nuo mano atėjimo iš 800 žmonių liko gal 100, tada jau galvojom, kaip tą 100 išmaitinti. Tokie buvo laikai...

Sveikas protas sakytų: kodėl reikia pirkti įmonę su milijoninėmis skolomis? Ar ten buvo absoliutus ekspromtas? 

Iki 1995 m. visa mūsų ekonomika buvo ištisas ekspromtas: buvo gal 10 stambių, rimtų įmonių – „Mažeikių nafta“, uostas, „Lifosa“, tos, kurios eksportavo. Visa kita griuvo. Gamybos, kuri buvo orientuota eksportui į Sovietų Sąjungą, nebereikėjo, ekonominiai ryšiai ėjo žemyn. Kapitalo nebuvo, bankai pinigų neturėjo. Pirmą kreditą kaip tos autoremonto įmonės, kurią pervadinom į akcinę bendrovę „Ogmios centras“, direktorius 1993 m. vasarą ėmiau iš Taupomojo banko, dabartinio „Swedbank“. Gavau gana pigią paskolą už 120% metinių palūkanų, tai buvo apie 6.000 dolerių, jų užteko maždaug dviem mėnesiams algoms išmokėti. Atsimenu, galvojom, gal parduoti dalį įmonės kaip nekilnojamąjį turtą, fantastika būtų gauti 100 dolerių už kvadratą. Bet niekas neturėjo tokių pinigų, išskyrus metalo prekybininkus, kurie iš Rusijos veždavo metalą į Europą. Dalis tų vargšų negrįžo į Lietuvą, nes rusai juos tiesiog nužudydavo, pinigus pasiimdavo. Ta pirmų 5-erių metų istorija tiesiog baisi, tai net ne verslas, o vien avantiūros, ir kaip nors reikėjo išlikti, išgyventi.

Bet išgyvenote... 

Iš paskutiniųjų, taupydami kiekvieną centą, bet daugybė įmonių dingo be pėdsako – jeigu eitum per Vilnių ir žiūrėtum, kas kur buvo prieš 20–30 metų, pamatytum, kad kai kurių nė ženklo nelikę... Manau, kad iki 2000 m. Lietuva be galo vargo. Bankai paskolų neduodavo, 2000 m. pirmą kartą gavome paskolą nekilnojamam turtui su 10% metinių palūkanų iš Vilniaus banko, dabar – SEB. Tai buvo pigiau grybo, tokių pigių pinigų gyvenime nebuvau matęs. 

Taip mes ir plaukėm – imdavom paskolas, kad sumokėtume palūkanas kitam bankui, šokinėjom nuo vienos paskolos prie kitos, nuo palūkanų prie palūkanų, pagrindinės paskolos net negalėjai grąžinti, tik palūkanas... Bet tai jau praeitis, manau, įdomiau kalbėti ir galvoti apie ateitį – kas bus su dirbtiniu intelektu (DI), su kitais dalykais, ir Trumpas čia duoda gazo.

Pagalvokim. Kokią DI įtaką matote savo verslui? 

Pradėsiu nuo toliau – labai įdomu sugrįžti į maždaug 2008–2010 metus, kai mobilusis telefonas iš ryšio priemonės tapo interneto tašku, ta revoliucija įvyko maždaug per 3-jus metus. Prisimenu, 1994 m. mūsų įmonė nupirko 5 mobiliuosius telefonus, vieno kaina buvo apie 2.000 dolerių, minutė pokalbio kainavo dolerį, o alga buvo apie 200 dolerių, po 3-jų metų mobiliuosius turėjo gal 10 žmonių... To meto technologinis šuolis buvo pereiti prie telefono, kurį jau galėjai nešiotis su savimi gatvėje. Paskui 15 metų jis tik gražėjo, mažėjo, paslauga pigo, bet nieko naujo, išskyrus SMS, neatsitiko. Ir tuomet staiga, maždaug 2010-aisiais, – internetas į ekraną, ir per porą metų – visi su išmaniaisiais telefonais. Kalbant apie DI, aš manau, kad dabar esame toje „SMS stadijoje“, kai bandomieji modeliai yra, kai DI jau kažką gali, nors daro dar daug klaidų. 

„Amazon“ ar „Google“ į DI investuoja milijardus, tikėtina, kad per 2–3 metus bus didžiulis proveržis ir tikrai keisis daug profesijų. Pavyzdžiui, jau dabar DI dirba su tekstais, net geriau, negu mes patys parašome. Nežinau, kaip jis tą lietuvių kalbą įvaldė, ką jau ir sakyti apie anglų kalbą. Manau, kad dabar tetrūksta taikomųjų įskiepių ir DI pradės skverbtis į ekonomiką. 

Mano sūnus dirba lazerių įmonėje, neseniai iš San Francisko, kur dalyvavo konferencijoje, atsiuntė filmuką, kuriame matyti, kaip jis važiuoja su savavaldžiu taksi – dviejuose Amerikos miestuose bepiločiai taksi veikia jau trys mėnesiai. Tikrai įspūdingai atrodo. Technologiniai pokyčiai pas mus ateis gal po 5-erių metų ar vėliau, bet jie vyksta.

Į ką lenkiate?

Lenkiu į tai, kad pasaulis keisis, atsiras naujų, kitokių darbo vietų. Ir lenkiu į tai, kad visi turime mokytis... Ir išvis mūsų ekonomika... Dabar mes žavimės, kaip mes atlaikėme kovido epidemiją, kaip mes pernai augom, o estai krenta. Aš manau, kad yra dvi priežastys. Viena, kad mūsų ekonomika gerokai diversifikuota ir per daug neprisirišusi, kaip estų, prie suomių. Bet didžiausia priežastis yra ta, kad mūsų žmonės labai darbštūs, labai sumanūs ir labai atsakingai dirba versluose. Jeigu lyginčiau privatų mūsų verslą su valstybės efektyvumu, sakyčiau, kad privatūs verslininkai būtų čempionai visose srityse – jie efektyviai organizuoja darbą, ir tai atsispindi galutiniame rezultate.

O valdžia, ačiū Dievui, kuo mažiau trukdo, tuo geriau. Rezultatai rodo, kad santykinai mažai trukdo. Aišku, norėtume, kad valdžia labai daug darytų, bet gal nereiktų tų lūkesčių turėti. Reikia, kad ji netrukdytų.

Kai sakote – reikia, kad netrukdytų, galima spėti, kad vis tik trukdo. Kokie didžiausi trukdžiai būtų jūsų versle?

Kadangi dirbame su NT, manyčiau, kad reglamentavimo pokyčiai, kurie įvyko per pastaruosius 5 ar 6 metus. Ir taip buvo nelengva gauti leidimus statybai, ir prieš 10 metų užteko biurokratizmo: detalųjį planą galėjai gauti per metus, leidimą statybai – panašiai. Dabar viskas trunka dvigubai ilgiau, vietoje dvejų metų – ketveri, ir niekas dėl to neatsakingas.

Bet juk mes konkuruojame su visa Europa, čia ateina gamyklos, ateina verslai iš Europos. Taip, mes pasienio zona ir dėl to mažiau patrauklūs, tai bent jau turėtume konkuruoti su leidimais statybai, su mokesčiais, su kažkuo... Nes iš tikrųjų mes, Lietuva, esame kaip komanda, o ne kažkokie pasikėlę individualistai, kurie lyginasi, kas svarbesnis. 

Grįžtant prie „Ogmios grupės – kiek dabar joje yra akcininkų ir įmonių?

Apie 20 įmonių, pagrindinių akcininkų būtų 10, su smulkesniais – 15.

Kalbant apie „Ogmios grupę“, paminima, kad ją sukūrė bendramokslių būrelis, kaip ir „VP Market“, „Rubikoną“, kitas bendroves. Bet „Ogmios grupė“ yra viena iš nedaugelio, kuri niekada viešai neskalbė ir neskalbia savo baltinių. O jeigu skiriasi, tai ramiai ir tyliai. Kokia čia priežastis? 

Priežastis – pačioje veiklos pradžioje įsivestos pora gerų taisyklių, kurios gali praversti ir kitiems: jeigu partnerių yra daugiau negu vienas, dėl verslo stabilumo turi būti ne tik susijungimo sutartis, bet ir iš anksto aptartos skyrybų sąlygos. Tada pykčiams vietos sumažėja dešimtkart vien todėl, kad žinai – jeigu nepatinka, išeini. Tai pirma taisyklė. 

Antra – jeigu kas nors nori išeiti, kiti sutinka išpirkti iš jo akcijas už 40% rinkos vertės. Kodėl 40? Todėl, kad paprastai savi žmonės neturi pinigų nupirkti už 100%. O 40% yra, vadinkime, likvidacinė kaina, ir žmogus žino, kad jeigu norės išeiti, galės tai padaryti su palyginti maža suma. Prieš 30 metų su akcininkais pasirašėme tokią sutartį, ir nė vienas nenorėjo išeiti su 40%, nors galėjo. O tada – taika ir ramybė.

Panašu į vedybas per prievartą. 

Taip nėra, nes įmonė auga ir visi ją augina. Kai pasirašėme tą sutartį, įmonės vertė buvo 10 arba 100 kartų mažesnė negu dabar. Buvo, kad kam nors reikėjo pinigų pirma laiko, pavyzdžiui, statėsi namą. Ir pardavė kolegoms akcijų už 40% įvertį, gavo pinigų ir toliau liko akcininkas, tik mažesnis... Jeigu taip susitari, tada ramu. Žinai, kad nė vienas nekiš kojos verslui, nes jis auga kartu su verslu. Taigi, jeigu nori išeiti, kolegos išpirks. Bet jeigu nori atvesti svetimą, tada prasideda nesąmonės. Geriau gražiuoju 40% gauti... Yra labai geras verslo etikos dalykas – visi susitarimai yra teisingi, kurie sudaromi iš anksto, ir visi neteisingi, kurie sudaromi atgaline data. Tai žiauriai svarbu, ant paminklo galima užrašyti. O tas 40% principas yra labai sveikas, nes tada įmonė nesunaikinama. Verslas nesunaikinamas. Ir iš anksto buvo susitarta, kad taip bus. Va taip mes ir išlaikėme.

Esate įsivertinę savo įmonę? 

Ne... Bankai mus vertina. Jeigu padarytume kažkokių klaidų, tai ir nugarmėtų įmonės vertė, o jeigu nepadarai – ji kyla. Mus labai lengva vertinti – bankai įvertina oficialiai, o 90% mūsų veiklos yra nekilnojamasis turtas, taigi, labai lengva. Bet dabar, kai vyksta karas, kainos rinkoje nukritę ir niekas nieko nepardavinėja. Lietuvos savininkai labai kantrūs. Visi Vilniaus komercinio turto savininkai laukia, kol kainos bus tokios, kaip prieš karą ir kol palūkanos nukris. Mes kantrūs, verslininkai kantrūs, mes laukiam kaip žvejai... 

Lietuvos verslas kantrus, darbštus, protingas. Ir, kaip aš sakau, mums reikia ruoštis naujiems pokyčiams, reikia konkuruoti su pasauliu. Jau dabar turime daug verslų, kurie eina į pasaulį, o ten problemos tokios pačios – valstybių valdymo, demografinės, ko tik nori, bet naujosios technologijos leis padaryti didžiulius efektyvumo pokyčius visuose versluose tiek vidinėje rinkoje, tiek eksporto. Mums reikia turėti laiko mokytis, po kokį 20%, jeigu ne daugiau, laiko kiekvienas turėtume mokytis.

Ko jūs pats mokotės?

Mokausi – ispanų, italų ir prancūzų kalbų, ir dirbtinio intelekto, bandau lįsti į ChatGPT ir taip toliau, kiek lieka laiko – mokymuisi ir sportui. Aišku, laiko mažoka, bet kai komanda gerai dirba, jo šiek tiek lieka. Tada jau gali sportuoti ir edukuotis, tai kaip premija už gerą darbo organizavimą.

„Ogmios grupės“ generalinis direktorius esate nuo pat pradžių, nuo 1991-ųjų, kai įmonė buvo įregistruota?

Buvau metams išėjęs pailsėti, gal 2007-aisiais, visi mes tada išėjome į valdybą – viskas jau pasiekta, pinigų uždirbta... Pasamdėm porą direktorių, o tada atėjo krizė ir paaiškėjo, kad vis tiek reikia mohikanams patiems tvarkytis. Aš po metų grįžau, pamačiau, kad nesąmonė, visai nepatiko man būti aktyviu valdybos nariu ir žiūrėti, kaip direktorius dirba, nors dirbo jis gerai. Tiesiog, kai esi vadovas, tai ir esi vadovas, ir aišku, kad atsakai už finansus. O kai esi valdyboje, esi labiau žiūrovas, sirgalius. Kai atėjo krizė, 2009 m. sausį grįžau ne tik į „Ogmios centro“, bet ir į „Domus galerijos“ direktoriaus pareigas. Tada abiejų objektų nuoma, kartu paėmus, per metus nukrito 40%, nuo 40 mln. iki 24 mln. litų, o paskolų portfelis liko tas pats – 400 mln. litų, tai buvo siaubiakas, faktiškai grįžome į verslo pradžią, laukinio kapitalizmo laikus... 

2009–2011 m. buvo tragiškai sunkūs, bet atlaikėme. O kai prasidėjo kovidas, supratau, kad ateina trečia to labai blogo laiko serija. Pirmoji, verslo steigimas, buvo košmaras. Paskui 2009-ieji NT sektoriui buvo košmaras, pusė firmų žlugo, mes likom prie tų, kurios nežlugo. Galvojau, ir pandemijai prasidėjus bus tas pats, bet valstybė padėjo kur kas daugiau nei 2009-aisiais. Tada ir pati valstybė vos kapanojosi, manau, padarė labai daug klaidų, nemokėjo suvaldyti savo finansų, ir bankai nieko nepadėjo. Dabar buvo visiškai priešingai – ir valstybė padėjo, ir bankai visai draugiškai elgėsi, tad pandemiją buvo gerokai lengviau išgyventi negu 2009 m. krizę.“

Jūsų nuomone, daug ar mažai yra 30 metų veikiančiai bendrovei. 

Normalu... Svarbiausia, kad eini į darbą kaip į šventę. Iš pradžių buvo sunkiau, turbūt 10-ies, gal 5-erių metų mažiausiai reikėjo, kad po darbo neitum iš proto. Pirmieji 5-eri buvo labai įtempti, būdavo, grįžti, į lubas žiūri ir nerviniesi – kas bus rytoj, kai žlugsim, ir ką daryti, kad nežlugtum. Paskui pripranti kaip tas kariamas šuo ir nesinervini, racionaliai mąstai, ką daryti, kad nežlugtum.

Svarbiausia yra daryti, daryti, daryti... Jeigu tik mąstysi, nieko nebus. Jeigu tik darysi, irgi nebus. Mąstyti reikia, bet darymas yra žiauriai svarbu, nes turi visą laiką turėti strategiją ir nuosekliai dirbti. Visi daro klaidų, visi. Visiems ne viskas pasiseka iš karto, ir kuo labiau pagalvoji, prieš darydamas kokius nors žingsnius, tuo mažiau klaidų... Vadovas turi turėti laiko mąstyti, jis negali nuo ryto iki vakaro kaip robotas sėdėti prie problemų, kitaip krenta jo intelektinis našumas.

Pabendravus su amžinatilsį mikrochirurgu Kęstučiu Vitkumi, man kilo mintis, kad vadovo įmonei reikia kaip chirurgo – tada, kai reikia operuoti. Ir aš iš tikrųjų dirbu tik ten, kur blogai, kur reikia operuoti ir spręsti. Jeigu lengvesnis laikotarpis, vadinasi, tuo metu nėra operacijos. Vadovas turi gilintis į pačius sudėtingiausius klausimus, o mažiau sudėtingiems spręsti pasitelkti komandą.

Paklausiu klausimo, kuris jums nepatiks – ar turėti daug pinigų yra laimė? 

Redakcijoje mačiau neseniai išleistą knygą „Geras gyvenimas“, labai gera knyga. Bandant atsakyti į klausimą, kas yra geras gyvenimas, joje remiamasi tyrimu, kuris buvo vykdomas 90 metų. Tuo tyrimu nustatyta, kad pagrindinis dalykas, suteikiantis žmogui laimę, yra ne pinigai, o socialiniai santykiai visuose lygmenyse – su sutuoktiniu, vaikais, draugais, artimaisiais, ir laimingiausi yra tie, kurie turi tokius taikingus santykius. 

Pinigų kiekis iki skurdo ribos, taip, labai svarbus; jeigu negauni vidutinio atlyginimo – negali džiaugtis, kai galvoji apie kiekvieną sąskaitą. Bet mūsų ekonomika kyla, vidutinė alga kyla ir, manau, yra vis daugiau žmonių, kurie išlenda iš po finansinio preso, nebent prisiima daug paskolų ne pagal galimybes ar išlaidauja be proto. Bet jeigu pinigai neįspraudžia į tam tikrą situaciją, žmonės gali būti laimingi dėl socialinio gyvenimo, dėl santykių. Toje knygoje yra labai gražus pavyzdys – apklaustas mokytojas ir advokatas, kuris uždirbdavo penkis kartus daugiau nei mokytojas. Mokytojas buvo laimingesnis, nes turėjo keturis vaikus, visus mylėjo, gerai sutarė su žmona, jį mylėjo mokiniai. O advokatas skendo savo klientų, karjeros, pinigų ir panašiose problemose. Jis taip ir netapo laimingas iki pat mirties.

Spėju, kad esate yra tarp tų laimingųjų, kurie – mokytojo pusėje. 

Kadangi mokytojo specialybė dabar visai neblogai mokama, sakyčiau, kad taip ir yra.“