Atradimai: aptikta pirmojo VU rektoriaus Petro Skargos akademinė apranga

Daugiau nei 400 metų saugotos relikvijos paskutinį kartą vienoje vietoje buvo matytos 1936-aisiais, o paskiau ilgam pradingo iš akiračio. Trečiosios komplekto dalies, togos, saugojimo vieta ir toliau nežinoma. Tyrimą, įrodantį relikvijų priklausomybę, atliko dr. Miglė Lebednykaitė, LNM Etninės kultūros ir antropologijos skyriaus vadovė, pranešė LNM. 

Rektoriaus rūbas

Iškilminga rektoriaus apranga susideda iš trijų dalių. Pasak muziejininkų, P. Skargai priklausiusi toga (ilgas apsiaustas) buvo pasiūta iš raudonos spalvos aksomo. Pečius iki alkūnių gaubusi pelerina (ant togos dėvėtas apsiaustas su gobtuvu), apsiūta auksiniais galionais, susegama auksinėmis sąsagomis su kilpelėmis, pasiūta iš tokios pat spalvos medžiagos kaip toga, o pamušta baltu šilku. Aprangą vainikavo rektoriaus galvos apdangalas – maža „karūnuota“ kepurė – biretas: aksominis, šviesiai raudonas, apsiūtas auksiniu galionu, su šilkiniu tokios pat spalvos kutu ant viršaus. 

„Kiekviena rektoriaus drabužių detalė, medžiaga ir spalva buvo reikšminga ir pabrėžė rektoriaus statusą – kad tinkamai tęstų garbingas savo pirmtakų tradicijas. Pelerina – kad stropiai ir rūpestingai globotų visą universiteto bendruomenę, biretas – kad išmintingai vykdytų visas savo pareigas ir garbingai atstovautų universiteto bendruomenei“, – muziejaus pranešime cituojama dr. M. Lebednykaitė.

Akademinėse šventėse tokia apranga simbolizavo universiteto vidinę sandarą ir jo bendruomenės narius – rektorių, profesorius ir mokslų daktarus. Iškilminga rektoriaus apranga buvo dėvima ypatingomis progomis, pavyzdžiui, priimant universitete karalius ir jų šeimos narius, pradedant naujus mokslo metus arba dalyvaujant daktaro laipsnio suteikimo iškilmėse.

Iškilmingus rektoriaus rūbus matome nežinomo dailininko XVII a. pirmojoje pusėje nutapytame P. Skargos portrete, paveikslas saugomas LNM. Tarp kitų pavaizduotų insignijų – universiteto teises ir laisves simbolizuojančio skeptro, signeto bei atverstos Statutų knygos, matyti ant taburetės padėta peleriną ir keturbriaunis biretas.

Pasak dr. M. Lebednykaitės, tai „vienas ankstyviausių mus pasiekusių Vilniaus universiteto insignijų ikonografinių atvaizdų. Dėmesį atkreipia tai, kad pelerina yra ištapyta itin preciziškai – matyti susegimo, galionų apvadų detalės. Akivaizdus dekoro ir proporcijų panašumas su atrasta P. Skargos autentiška pelerina leidžia manyti, jog buvo tapyta iš natūros“.

Muziejininkai daro prielaidą, kad suteikti universitetui skeptrą ir pirmajam rektoriui padovanoti togą su pelerina galėjo valdovas Steponas Batoras, tačiau istorinių šaltinių, liudijančių šią donaciją, nėra. Anot tyrėjos, tokia pirmojo rektoriaus togos istorija buvo perimta iš tarpukariu atkurto Vilniaus Stepono Batoro universiteto akademinės bendruomenės, o kartu su išlikusiu artefaktu ji pasiekė ir mūsų dienas.

Slėpė nuo išvežimo į Maskvą

Kaip rašoma muziejaus pranešime, P. Skargos iškilmingos akademinės aprangos likimas, 1832 m. caro valdžiai uždarius universitetą, iki šiol nebuvo nuodugniau tyrinėtas. M. Lebednykaitės atliktas tyrimas leido atsekti neramiais laikais nutrūkusius galus ir surasti dingusias, bet nepradangintas rektoriaus apdaro dalis. 

„Iškilminga akademinė apranga pagal tradiciją buvo perduodama vieno rektoriaus kitam, tačiau, nuslopinus porą metų trukusį sukilimą, 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, prasidėjo jo bibliotekos, archyvo, muziejų ir kabinetų rinkinių vertybių išdraskymas. Vis dėlto surinktų duomenų analizė rodo, kad P. Skargos iškilminga akademinė apranga, kitaip nei į Peterburgą išvežtas skeptras ir signetas, liko Vilniuje ir kaip relikvijos buvo paslėptos saugoti Vilniaus arkikatedros lobyne“, – teigia dr. M. Lebednykaitė. 

Universitetas neveikė iki 1919 metų, kol buvo atkurtas Stepono Batoro vardu (Uniwersytet Stefana Batorego) Lenkijai aneksavus Vilniaus kraštą. Iškilminga akademinė P. Skargos apranga tarpukariu buvo eksponuojama didžiųjų universiteto švenčių proga – 1919, 1929 ir 1936 metais.

Nagrinėjant ikonografiją ir istorinius šaltinius, pavyko atsekti šių relikvijų kelią iki 1936 m., tuomet paskutinį kartą jos buvo matytos vienoje vietoje. Anot dr. M. Lebednykaitės, pėdsakai dingo, tikėtina, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, o nusavinant bažnyčių turtą, jos pateko į muziejus, kur jų kilmė nebuvo tiksliai įvardyta. 

Iš kapišono – į peleriną 

Pasak muziejininkų, tyrėja Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui nusiuntė 1912 m. Vilniuje leistame periodiniame leidinyje „Litwa i Ruś“ publikuotą ankstyviausią žinomą P. Skargos togos, pelerinos ir bireto nuotrauką. Taip buvo atpažintas vienas eksponatas, labai panašus į puošniausią rektoriaus akademinės aprangos komplekto dalį – peleriną.

Tyrinėjant atidžiau buvo nustatyta, kad minimas eksponatas į tuometinio Vilniaus valstybinio dailės muziejaus rinkinius pateko kartu su liturginiais rūbais 1953 m., kai šiam buvo perduodamos Vilniaus arkikatedros lobyno vertybės. Pirminės apskaitos knygoje eksponatas buvo įrašytas kaip „uždangalas ant galvos – kaptūras“.

„Apžiūrėjus eksponatą tapo aišku, jog tai iš tikrųjų išlikusi P. Skargos iškilmingos akademinės aprangos dalis – pelerina, datuojama XVI a. pabaiga. Remiantis surasta ikonografine medžiaga pavyko patvirtinti praktiškai šimtaprocentinį atitikimą pagal audinius, puošybą. Netgi viena dingusi sagutė yra ta pati, kurios nematome ir 1912 metais padarytoje nuotraukoje, kuomet šis rūbas buvo saugotas Vilniaus arkikatedros lobyne“, – pranešime cituojama M. Lebednykaitė.

Kitas eksponatas, kurio kilmę tyrimo metu pavyko patvirtinti, yra rektoriaus biretas. Ilgą laiką LNM saugomas biretas buvo eksponuojamas Naujajame arsenale prie minėtojo Petro Skargos portreto. Į muziejų kepurėlė kaip „konfederatkė“ ir ilgą laiką buvo eksponuojama kaip Vilniaus universiteto rektoriaus biretas. Tačiau, anot tyrėjos, visada buvo nujaučiama, jog tai galėtų būti būtent P. Skargos kepurėlė. 

Anot muziejininkų, tyrimas leido galutinai paneigti LNM saugomo ir XX a. 6–7 dešimtmečiais VU rektoriaus toga laikyto rūbo kilmę. Nustatyta, jog tai yra japonizmo stiliaus moteriškas drabužis, taigi dabartinė P. Skargos togos saugojimo vieta ir toliau lieka nežinoma.

Muziejus – ne mokslo institucija 

Pasak dr. Rūtos Kačkutės, LNM generalinės direktorės, „šis atradimas ne tik primena apie muziejų vaidmenį saugant ir tyrinėjant mūsų kultūros istoriją, bet ir parodo bendradarbiavimo tarp institucijų svarbą. Keturi Lietuvoje veikiantys nacionaliniai muziejai kartu saugo apie 2,3 mln. eksponatų, o vien LNM beveik 1,5 mln. – tai ne tik mūsų visų istorija, bet tam tikra dalimi ir neištirtų paslapčių šaltinis. Tyrinėjant juos atrandama vis naujų faktų apie mūsų praeitį. Deja, atminties institucijos, turinčios šiuos neįkainojamus šaltinius, nepatenka į mokslinių institucijų sąrašą. Atlikdami tyrimus, bandydami gauti finansavimą, turime ieškoti universitetų, akademijų užnugario, nors turime visus išteklius ir privalumus: muziejuose dirba daug mokslininkų, kuriems prieinami šie eksponatai, o šiuolaikiniai tyrimo metodai leidžia identifikuoti ir atskleisti net pačius subtiliausius aspektus.“

Ji priduria, jog paprastesnės sąlygos leistų siekti ir kitų atradimų, o ateityje tęsti ir P. Skargos togos paiešką.

Lietuvos nacionalinis muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Vilniaus universitetas sutarė, kad šis atradimas abiejų muziejų fonduose galėtų tapti puikia proga sugrąžinti rektoriaus aprangos eksponavimo tradiciją. Skelbiama, jog atrasti eksponatai bus restauruojami LNDM Prano Gudyno restauravimo centre ir LNM Restauravimo centre.

Tikimasi, jog išvysti pirmojo VU rektoriaus akademinės aprangos dalis – peleriną ir biretą – visuomenė galės 2025 m. balandį, kai bus inauguruojamas Vilniaus universiteto rektorius.