Kodėl žmonės renkasi perdegti ir būti auka

Man nuolat kyla klausimas, kodėl žmonės nesustoja laiku, kodėl jų stotelė yra tik tuomet, kai viskas tampa labai dramatiška?

Justinas Burokas, psichologas psichoterapeutas, Žmogaus studijų centro partneris. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

Metų sandūroje ir ypač šiuo tamsiu, niūriu laikotarpiu be tikros žiemos neretai išgirsi skundžiantis nuovargiu, pervargimu ar perdegimu. Dar galima pridėti depresiją, kurios savidiagnoze dažnai švaistomasi be jokio reikalo. Su psichologu-psichoterapeutu Justinu Buroku, Žmogaus studijų centro partneriu, kalbėjomės apie perdegimą, pirmuosius jo signalus ir lydinčias ligas, buvimą auka ir nesugebėjimą gyventi ne darbdavio, o savo gyvenimo.

Paprašytas pirmiausia apibrėžti, kas yra perdegimas, kas – nuovargis (o gal tai tiesiog tinginystė), ir aiškumo dėlei „padėti į vietą“ depresiją, psichologas-psichoterapeutas pastarąją išmeta iš rikiuotės, nes tai yra psichiatrinė diagnozė – gydytojas ją diagnozuoja pagal ligų klasifikatorių ir simptomus. Kai perdegame, gali pasireikšti gana intensyvūs depresijos simptomai ir tai galėtų tapti diagnoze, bet nebūtinai.

„Tačiau dėl vaizdo aiškumo, – sako J. Burokas, – grįžkime prie tyrimų, atliktų beveik prieš 100 metų, kuriais įrodytas streso poveikio pagrindas. Kanadietis endokrinologas Hansas Salye, į šiuolaikinės psichologijos ir medicinos pasaulį atnešęs streso sampratą, tuo metu tyrinėjo endokrininę sistemą. Kankindamas peles jis atrado, kad gyvūnų antinksčiuose, kurie gamina adrenaliną ir kortizolį, kyla uždegimas, o skrandyje bei dvylikapirštėje žarnoje atsiranda opos, ir įrodė, kad tai ne hormonų, bet ilgalaikio nuolatinio streso poveikis. Ir antra, jis labai gražiai suklasifikavo, kad pirmiausia žmogaus organizmas jaučia nuovargį.“