Vilniuje planuotas upinis uostas: kas jam nutiko ir kokios galimybės dabar

Tikėtina Vilkpėdės uosto vieta. Kosto Baubino nuotr.

Retas vilnietis žino, kad Antrojo pasaulinio karo metais Vilkpėdėje buvo pradėtas statyti krovininis upinis uostas. Šiuo metu miestui neįprastai galintis atrodyti infrastruktūros objektas turėjo padėti žemyn Nerimi ir Nemunu plukdyti Vilniaus pramonės įmonių produkciją bei parsigabenti žaliavų. Nors iš Vilkpėdės uosto neliko nė pėdsako, tokie užmojai liudija apie strateginę upės reikšmę miestui.

Apie Neries ir jos krantinių (ne)įveiklinimą mieste diskutuojama nuolat, svarstoma apie didesnius ir mažesnius projektus. Tačiau vieną tarpukario užmojį pasitelkti upę galima laikyti išties grandioziniu.

Vilniaus tyrinėtojas, profesionalus gidas, iniciatyvos „Gatvės gyvos“ įkūrėjas Albertas Kazlauskas savo knygoje „Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“ rašo, kad pirmoji sovietinė valdžia 1940 m. vasarą statė upinį uostą. To meto spaudoje buvo teigiama, kad per visą Neries ilgį Vilniuje – nuo Turniškių iki Panerių – nėra tinkamesnės vietos uosto statybai, negu ties dabartine Vilniaus šilumine elektrine (VE-2). Čia tuo metu buvo neužstatytas žemas 60 ha sklypas, o teritorija driekėsi netoli geležinkelio ir Neries tėkmę lėtinančių upės posūkių.