R. Vilpišauskas. Ar dabar metas diskutuoti apie Lietuvą 2050-aisiais?

Sužinojus apie šios Vyriausybės numatytos strategijos rengimą daug kam turėtų kilti klausimas, ar tikrai dabar tinkamas metas diskutuoti apie tai, kas gali vykti tolimoje ateityje? Juk pandeminė situacija Lietuvoje pastaruoju metu blogėja, Baltarusijos režimo sukelta migrantų krizė neišspręsta, o dėl pasaulyje vykstančių procesų sparčiai auga gamtinių dujų, elektros, kuro ir kitų produktų kainos. Ar svarstymai apie tokią tolimą ateitį pernelyg neatitrauks ministrų ir Seimo narių dėmesio nuo dabar spręstinų problemų? Ar netaps priedanga pasislėpti nuo sunkiai suvaldomų krizių? Ar dialogas su visuomene nebus tik imitacija, o pati strategija netaps dar vienu ilgai rengtu ir greitai pamirštu dokumentu?

Tai – pagrįsti klausimai, į kuriuos turi atsakyti šio proceso iniciatoriai. Svarbiausi klausimai turbūt yra du. Ar apskritai prasminga galvoti apie trijų dešimtmečių perspektyvą, kai dėl sparčių technologinių pokyčių, sveikatos, geopolitinių ir kitokių krizių pasaulyje sunkiai galime nuspėti, kas įvyks po metų ar kitų? Ir kaip sumažinti riziką, kad parengta pažangos strategija liks tik popieriuje?

„Ilgalaikėje perspektyvoje visi būsime mirę.“ Tai viena žinomesnių J. M. Keyneso frazių, dažnai interpretuojama kaip kvietimas valstybei nepalikti ekonominių procesų savieigai, kitaip sakant, rinkos veikimui, ir imtis priemonių dabar tam, kad būtų išvengta skausmingų svyravimų ateityje. Perfrazuojant tai, kas, jei ne išrinkti politikai turėtų galvoti apie ilgalaikę valstybės raidos perspektyvą, ypač apie tas sritis, kurios gali būti laikomos svarbiausiomis valstybės funkcijomis, – krašto apsauga ir vidaus tvarka, valstybės valdymas, laikantis Konstitucijoje įtvirtintų principų, viešojo sektoriaus kokybiškos paslaugos, sveika ir švari aplinka.

Taip, situacija pasaulyje sparčiai keičiasi, neapibrėžtumas yra didžiulis, o informacijos sklaida, įskaitant ir dezinformaciją, kaip niekada sparti. Bet dėl to tik stipresnis tampa neapibrėžtumo valdymo poreikis bei visuomenės atsparumo galimoms krizėms stiprinimo priemonės, kurias rengiant būtina galvoti apie ilgalaikes tendencijas. Būtent todėl ES tapo įprasta modeliuoti raidos scenarijus, siejamus su klimato kaita, bent iki 2050-ųjų, o ir nemažai ES valstybių rengia ilgalaikes nacionalines raidos strategijas.

Kita vertus, J. M. Keyneso kritikai pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, kad politikai dažnai rūpinasi ne mažiau trumpalaikiais ir savanaudiškais dalykais nei verslininkai. Pastariesiems rūpi pelnas, o pirmiesiems – perrinkimas ir buvimas valdžioje. O perrinkimui reikalingi sprendimai nebūtinai sutampa su viešuoju interesu ir ilgalaike šalies pažanga. Tuo labiau jog informacijos asimetrijos, organizacinės ir komunikacinės problemos politikoje bei biurokratijoje ne mažiau nei versle trikdo sutartų tikslų įgyvendinimą. Tai iliustruoja sunkumai valdant pandemijos bei migracijos krizes, pačių politikų pripažįstamas pernelyg menkas dėmesys teisėkūros kokybei. Dėl minėtų trūkumų žlunga ir gerais ketinimais grįstos strateginio planavimo iniciatyvos.

Taip prieiname prie antrojo klausimo – kaip minimizuoti rizikas, kad pažangos strategija liks tik popierinė? Geram rezultatui svarbus tinkamai organizuotas procesas. Svarbu, kad strategijos rengime dalyvautų visos rimtai apie ateitį galvojančios politinės partijos ir institucijos — ir valdantieji, ir opozicija, kad būtų išgirsti ir skeptikai, ir entuziastai visuomenėje, kad scenarijų kūrime dalyvautų įvairių sričių ekspertai. Tokiam bendros kūrybos procesui reikia laiko, strateginės kantrybės ir lyderystės. Galiausiai, svarbu numatyti reguliarų jos atnaujinimą, įvertinant pasaulyje vykstančius pokyčius. Tik tada galima bus tikėtis, jog šalies visuomenė labiau sutars ir susitelks, kad Lietuva išliktų ir klestėtų 2050-aisiais.

Komentaro autorius — Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius