Ar ekonominės sankcijos veikia?

Kai nuolat minimos Vakarų valstybių sankcijos Rusijai, Iranui ir Kubai, laikas stabtelėti ir kritiškai įvertinti, kiek tokios priemonės veiksmingos. Trumpai tariant, jos puikiai tinkamos moraliniam ryžtui demonstruoti, tačiau galimybės sankcijomis pasiekti pageidaujamų tikslų ne tokios didelės. Paprastai šiuolaikinėje istorijoje sankcijas įveda didelės šalys mažoms. Sankcijų poveikis dažniausiai nuvilia: tai būna tiek toli nuo pirminių tikslų, kad daugelis specialistų sako, jog vyriausybės šias priemones įveda vien tam, kad vietos auditorijai parodytų nesitaikstančios su problema. Tačiau kartais sankcijos suveikia. Sankcijos privertė Iraną sėsti prie derybų stalo, nors neaišku, kiek ilgai šios šalies vadovybė bus nusiteikusi tramdyti savo branduolines ambicijas. O ir Rusijos ekonomiką šiandien ištiko didelė bėda, nors šiuo atveju taip susiklostė aplinkybės, kai tikrąją žalą iš tiesų daro pasaulinių naftos kainų griūtis.
Kai kas Rusijoje, kur kainų kritimas skaudžiai atsiliepė valstybės biudžeto pajamoms, tikina, kad JAV ir Saudo Arabija susimokė parklupdyti Rusiją. Toks požiūris pernelyg pervertina JAV strategų galias. Labiau tikėtina, kad kainų mažėjimą lėmė JAV skalūnų dujų gavybos padidėjimas ir staigus Kinijos augimo sulėtėjimas. Viena priežasčių, kodėl sankcijos taip dažnai nuvildavo praeityje, buvo ta, kad ne visos šalys jų laikydavosi. Nuomonių skirtumai sankcijas įvedančioje šalyje taip pat dažnai sumenkindavo jų poveikį.
Pasaulyje, kuriame dėl branduolinio ginklo paplitimo pasaulinis konvencinis karas jau neįsivaizduojamas, ekonominėms sankcijoms ir sabotažui XXI a. geopolitikoje veikiausiai teks svarbus vaidmuo. Užuot užkirtusios kelią konfliktui, Periklio sankcijos senovės Graikijoje paskatino Peloponesų karą. Telieka tikėtis, kad šiame amžiuje nugalės sveikas protas ir ekonominės sankcijos ves į susitarimus, o ne į smurtą.
Nesutrumpintą komentarą skaitykite „vz.lt“