SUDAROTE SUTARTIS: SUSIPAŽINKITE SU JŲ TEISĖS PRINCIPAIS

Marius Matonis, advokatų kontoros "Sutkienė, Pilkauskas ir partneriai" advokatas

"Sutarčių teisės principai yra vienas iš svarbiausių sutarčių teisės šaltinių". Vienas iš pagrindinių sutarčių teisės principų yra šalių bendros valios principas. Kiekviena sutartis yra dvišalis sandoris ir bendros šalių valios rezultatas. Bendra šalių valia yra pagrindinė ir būtina sąlyga sutarčiai sudaryti. Esant bendrai šalių valiai prisiimti atitinkamas teises ir pareigas, sutartis yra laikoma sudaryta. Toks principas yra įtvirtintas ir galiojančiame Civiliniame kodekse (CK). Nepaisant to, labai svarbu pažymėti, kad tam tikrais atvejais įstatymai reikalauja šalių valią formalizuoti nustatytu būdu (tai yra objektyviai išreikšti pasirašant atitinkamą dokumentą ar jį patvirtinant) ir tik tuomet pripažįsta sutartį galiojančia. Pvz., CK 1.74 str. nustato, kad visi sandoriai dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo būtų tvirtinami notariškai; CK 6.99 str. nustato, kad susitarimas dėl rankpinigių turi būti sudaromas rašytine forma. Šių reikalavimų nesilaikymas daro sutartį negaliojančią. Tam tikrais atvejais nepakankamas šalių valios formalizavimas nedaro sutarties negaliojančios, tačiau apriboja šalių galimybes įrodinėti sutarties sudarymo faktą ir sąlygas. Pvz., CK 1.93 str. 2 d. nustato, kad rašytinės sutarties formos reikalavimo nesilaikymas nedaro sutarties negaliojančios (išskyrus įstatymų numatytus atvejus), tačiau atima iš šalių teisę remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sutarties sudarymo ar įvykdymo faktą. Be to, atskirų rūšių sutartys privalo būti registruojamos viešuose registruose (pvz., Nekilnojamojo turto registre). Neatlikus tokios registracijos, sutartis netampa negaliojančia, tačiau negali būti naudojama prieš trečiuosius asmenis. Visi minėti šalių valios formalios išraiškos reikalavimai paprastai yra nustatomi viešo intereso, sąžiningos šalies apsaugos ir teisinio apibrėžtumo tikslais. Nepaisydamas pirmiau išdėstytų reikalavimų, įstatymų leidėjas, spręsdamas apie sutarties galiojimą, dažniausiai teikia pirmenybę šalių valiai, o ne jos išraiškos formai. Pvz., nors nesilaikius notarinės formos sudaryta sutartis laikoma negaliojančia, vienai iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdžius tokią sutartį, o kitai šaliai vengiant įforminti sutartį notarine tvarka, sutartį įvykdžiusi šalis turi teisę reikalauti teismo pripažinti sutartį galiojančia.
Sutarties laisvės principas
Bendros šalių valios principas yra glaudžiai susijęs su sutarties laisvės principu. Jo esmę sudaro tai, kad kiekviena šalis yra laisva apsispręsti, ar sudaryti sutartį, su kuo ją sudaryti ir koks bus sudaromos sutarties turinys. Sutartis, sudaryta pažeidžiant sutarties laisvės principą, yra negaliojanti. Pvz., CK 1.91 str. nustato, kad apgaule, smurtu, ekonominiu spaudimu arba grasinant sudaryta sutartis gali būti teismo pripažinta negaliojančia. Sutarties laisvės principas taip pat leidžia šalims sudaryti įstatymuose nenustatyto tipo sutartis, jei tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Tokioms sutartims yra taikomi sutarčių teisės principai bei bendros sutarčių teisės normos.
Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Siekiant ginti viešą interesą ir apsaugoti silpnesniąją šalį, įstatymai tam tikrais atvejais įpareigoja sudaryti sutartį.
Pvz., CK 6.161 str. įtvirtina viešosios sutarties institutą. Tokiomis sutartimis pripažįstamos ypatingos svarbos srityse (transporto, elektros, šilumos, dujų, vandentiekio ir kt.) sudaromos sutartys dėl prekių ar paslaugų teikimo visuomenei, todėl atitinkamos paslaugos ar prekės teikėjas negali atsisakyti sudaryti viešąją sutartį su to pageidaujančiu asmeniu.
Tam tikrais atvejais ribojama šalies teisė atsisakyti sudaryti sutartį, jei toks atsisakymas yra pagrįstas draudžiamu kitos šalies diskriminavimu. Pvz., Lietuvos darbo kodeksas draudžia darbdaviui atsisakyti sudaryti darbo sutartį su darbuotoju dėl jo lyties, rasės, tautybės, pilietybės, socialinės padėties, tikėjimo ir kitų darbo kodekso numatytų priežasčių. Atitinkamoje rinkoje dominuojančio ūkio subjekto atsisakymas sudaryti sutartį tam tikromis aplinkybėmis gali būti laikomas piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi rinkoje ir užtraukti Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme numatytas sankcijas.
Įstatymų leidėjas neretai imperatyviai sureguliuoja tam tikras sutarties sąlygas, siekdamas apginti silpnesniąją sutarties šalį.
Pvz., CK 6.188 str. yra skirtas vartotojų teisėms apsaugoti ir įtvirtina sąlygas, kurios vartojimo sutartyse yra laikomos nesąžiningomis ir gali būti teismo pripažintos negaliojančiomis.
Sutarties laisvės principas neturėtų būti interpretuojamas kaip sutarties šalies laisvė atsisakyti sutarties. Sudaryta sutartis tampa privaloma šalims, vadovaujantis sutarties privalomumo principu. Kadangi sutartis yra sudaryta abiejų šalių valia, atsisakyti sutarties šalys gali tik įstatymų ar sutarties numatytais atvejais arba abipusiu susitarimu, t. y. bendra valia.