2004-12-07 01:01

Vilties žudytojai

Lietuvos politikų, valdininkų ir net visuomenės pagrindinė visų bėdų priežastis - provincialus mentalitetas.
Kad ir kiek giedotume apie tai, jog Vilnius – bemaž Šiaurės Atėnai, kad Lietuva – ne tik Europos centras, bet ir jos bamba, daugumos lietuvių galvos dar užliūliuotos sovietinių laikų kolūkių suformuoto pasaulio suvokimo. Kolūkietiškas mentalitetas labiausiai nenori apleisti vyresniųjų, augusių užslopintų geležinės uždangos ir daugiau nei draugiškos Lenkijos ar VDR (jei kas nors pamiršo, taip trumpinta rusų įtakoje atsidūrusi Rytų Vokietija) pasiekimų nemačiusių, tačiau dabar už Lietuvos ateitį atsakančiųjų, smegenų.
Niekuo kitu negalima paaiškinti finansų ministro planų įvesti nekilnojamojo turto mokestį. Net jeigu paliktume nuošaly diskusijas, ar apskritai tokio mokesčio reikia, ar jis teisingas ir ar naudingas, lietuviškasis planas 1% apmokestinti nekilnojamąjį turtą, kurio vertė viršija 350.000 Lt, verčia stvertis už galvos.
Tiek kainuoja kuklus kelių kambarių butas sostinėje, o visa kita, matuojant ministro matu, – prabanga, už kurią, anot Michailo Bulgakovo "Šuns širdies" personažo Šarikovo, privalu dalytis su proletariatu.
Neaišku, iš kokio daugiabučio lubų ministras skaičius kabino, tačiau akivaizdu, kad jos buvo žemos.
Jei ministro planai pasirodytų įtikinami Vyriausybei, o paskui ir Seimui, naujasis peilis smogtų į nugarą Lietuvoje tik daigus leidžiančiai viduriniajai klasei.
Iš vėl gražius valdininkų pasvarstymus apie visuomenės stuburą nustelbs noras kaišyti biudžeto skyles.
VŽ sunku suprasti Finansų ministerijos logiką – aiškinama, kad nekilnojamojo turto ir kitų planuojamų mokesčių (automobilių naudotojų ir kt.) trūks plyš reikia norint kompensuoti kažkada žadamą sumažinti gyventojų pajamų mokestį nuo dabartinių 33% iki 30%. Tačiau, kiek žinoma, pinigus perdėjus iš priekinės kišenės į užpakalinę, jų suma nepadidėja. Pečiais gūžčioti verčia ir kelių ekspertų aiškinimai, jog artimiausiu metu gyventojų pajamos didės 7-8%, todėl naująjį mokestį kompensuoti bus lengviau. Tačiau kyla klausimas – kam keisti, jei esmė nesikeičia? Valdžioje esantieji mėgsta paaimanuoti – jaunimas bėga iš Lietuvos, "darysime viską, kad ir čia gyventi būtų gera"... o elgiasi priešingai.
Žinoma, jog dauguma paskolas iš bankų imančiųjų yra gana jauni žmonės, tikintys, jog gyvenimas gerės, ir nebijantys skolintis ilgesniam laikui.
Tai ne kažkokie mistiniai turčiai, investuojantys laisvus pinigus, o jaunos šeimos, kuriančios savo buitį. Todėl reikėtų paklausti finansų ministro, ar jis prisiima atsakomybę, kad nauji mokesčiai nesužlugdys vilties ir noro vakarietiškais standartais gyventi bent jau normaliai.
Kartais valstybę galima palyginti su įmone – verslininkas, norėdamas likti konkurencingas, dažniausiai ieško vidinių išteklių savikainai sumažinti, tačiau prekės kainos nedidina. Šiandien Vyriausybė tų vidinių išteklių turi gana daug – galima akis užmerkti prieš jos keistus prioritetus, tačiau privalu atkreipti dėmesį į teiginius, jog penktadalis ekonomikos tebeskendi šešėlyje. Jei valdžia pasistengtų patrumpinti tą šešėlį, nereikėtų naujų mokesčių, tačiau tai padaryti reikia noro. Būtent jo naujajai Vyriausybei ir linki VŽ.
52795
130817
52791