Užkalnis priėjo liepto galą: priverstas pardavinėti milijoninę vilą Nidoje

Aš esu Andrius Užkalnis, dirbu rašytoju, laidų prodiuseriu ir įtakotoju (“influenceriu”) ir viskas, kas yra šioje antraštėje, yra tiesa.

Žinoma, vila yra ne mano, aš tik ten kelias dienas gyvenau, bet aš tikrai pabandysiu jums ją parduoti, nes tokie objektai - ne baravykai rudenį, patys savęs neparduos.

Mat trijų aukštų vila, pastatyta XX ir XXI amžių pačioje sandūroje (jai šiemet sueis dvidešimt penkeri), yra tokioje Nidos vietoje ir yra tokia didelė, kad ją nupirks vienas iš jūsų, šį tekstą skaitančių - ir nupirks ne todėl, kad jums jos labai reikia, ir turbūt ne todėl, kad planuosite nuomoti apartamentus poilsiautojams ir iš to užsidirbti (ir ne dėl to, kad ten deklaruotumėt gyvenamąją vietą ir galėtumėt Smiltynės keltu keltis be eilės).

Ne, jūs jau visus pinigus turbūt užsidirbote, dirbti nenustojote, nes jūsų darbas jums labai patinka, bet jūs turite svajonę, apie kurią gal jau kalbėjote artimiesiems, o gal ir ne. Aš jus pažįstu: jūs svajones laikote paslėpę užantyje, ir teisingai darote, nes tas, kas svajonėmis dalinasi, visada rizikuoja jas prarasti arba bent jau sudaryti tokią situaciją, kai per jūsų neįgyvendintas svajones kiti vaikštinės, kaip per kilimus, purvinais batais. To nesinorėtų? Žinoma ne. Jūs ne todėl turite šiek tiek pinigų, kad būtumėt neapdairus ir tuščiakalbis žmogus. Jūs ne toks.

Svajonės būna, žinoma, įvairios, bet šiuo atveju man svarbios dvi.

Pirmoji yra turėti antruosius (o gal kada nors - ir pirmuosius, kas žino, kaip jums norėsis) namus ten, kur jūs būdavote vaikystėje su tėvais. Tai patys šviesiausi prisiminimai. Jei jums metų - panašiai kaip man dabar (man penkiasdešimt ketveri), tai vaikystėje važinėjote į Kuršių Neriją, jei važinėdavote, tik su leidimais. Leidimus gaudavote, nes jūsų tėvai buvo kokios nors srities atsakingi darbuotojai, o gal - menininkai (mano šeimoje buvo abu variantai, nes mama yra atsakinga, o tėtis - nelabai, bet jis buvo menininkas).

Įdomus dalykas yra toks, kad tie, kas važinėjo į Nidą vaikystėje, neprisimena, kad tuos leidimus tikrindavo (Alksnynės kontrolės punkte, kur dabar mokate nacionalinio parko ekologinį mokestį, arba Nidos prieplaukoje, ant to paties liepto, kuris paminėtas antraštėje). Taip buvo todėl, kad vaikai tuo nesirūpindavo, nes vaikystė - toks metas, kai mums apskritai beveik niekuo nereikia rūpintis.

Absoliučiai visi, kam Nida jų vaikystėje buvo svarbi, lieka Nidos ištikimais gerbėjais visam gyvenimui. Čia prisimena viską ir nepamiršta nieko. Nuo “Ešerinės” iki švyturio senųjų laiptų tako ir paties dryžuoto švyturio, nuo bažnyčios ir senųjų kuršių kapinių su krikštais iki Parnidžio kopos laiptelių (saulės laikrodžio mano vaikystėje dar nebuvo), pagrindinio jūros tako su šašlykine ir turgeliu, prieplaukos ir jachtų, rašytnamio ir teniso kortų, aerodromo, pušynų ir kankorėžių, balto smėlio batuose ir plaukuose, spyglių ir žolių, nudažytų vasaros saulėlydyje trynio spalva, vaikščiojimo pamariu ir senukų vokiečių, geriančių po mažą alų, bet privengiančių keptos duonos (ji tik mums), senosios gaisrinės pastatų, pašto ir jachtklubo, visi tie keliai, pavadinimai, posūkiai, šviesos ir šešėliai, nuovargis po saulės paplūdimyje ir ilgi pašnekesiai vakare prie namų - visa tai įsirašo giliai, visam gyvenimui, o paskui perduodama jau mūsų vaikams.

embedgallery::https://foto.vz.lt/embed/2891?placement=

Kažkada Nidoje buvo banko skyrius, ir aš jame gavau savo pirmąją lietuvišką mokėjimo kortelę, nes tais laikais gyvenau Anglijoje, o Nidoje su šeima gyvendavau per atostogas, kartais iki šešių savaičių.

Dabar žinau, kad mano dukros, kaip ir aš, turi savo Nidą ir savo žymeklius ten, kurie iš dalies sutampa su maniškiais, o kai kada gal yra kitokie, jau papildyti jų pačių paauglystės ir jaunystės prisiminimais.

Ir viskame tame, visame margame, bet labai pažįstamame margame miestelio dekyje ne tik rasti savo asmeninę vietą, bet turėti namus, kuriuos gali atsirakinti bet kada, išlipęs iš automobilio po netrumpos kelionės (arba ne tokios jau ir ilgos, jei gyvenate Klaipėdoje), ir žinoti, kur viskas padėta, ir miegoti savo lovose ir savo patalynėje ir vonioje rasti mėgstamą dušo žėle.

Ir antroji svajonė būna turėti ne šiaip antruosius namus, bet tokius namus, kuris galėtų būti didelės šeimos lizdas, pilis, dvarelis, su vieta suaugusių vaikų šeimomis ir jų vaikams, kur galėtų rinktis visa giminė, arba ne visa, ir kad tai būtų ne nekilnojamojo turto objektas, bet tai, ką anglai vadina “heirloom”, šeimos relikvija - kai kalbama apie bibliją, prosenelio ginklą, veidrodį ar laikrodį su gegute.

Šveicarų laikrodžių gamintojai Patek Philippe jau daug metų turi genialią reklamą: “Jūs niekada neturite Patek laikrodžio savo nuosavybėje. Jūs tik prižiūrite jį, kad galėtumėte perduoti ateities kartoms.”

Šią vilą jūs pirksite ne todėl, kad jums jos verkiant reikėtų. Jūs ją pirksite todėl, kad jos jums labai norėsis, ir tam, kad tai būtų jūsų šeimos teritorija ateities kartoms pačioje puikiausioje Lietuvos vietoje.

Trijų aukštų ir 331 kvadratinių metrų viloje Pamario g. 2 yra septyni apartamentai, kiekvienas su savo sanmazgu, didelė banketinė arba pietų salė su poilsio kambariais prie didelės virtuvės, pirtis, masažinė, lauke namelis ir ūkiniai priklausiniai (šiaip yra viskas, išskyrus akvaparką ir koncertų salę, bet čia jau jūs gal pagal save susigalvosite), be vargo galima pastatyti penkis automobilius, bet daugiau apie viską jums papasakos ir parodys agentas iš Curonian Estate, https://curonianestate.eu/

Užsakovas: Algima Norkienė