Žaidžiame mokyklą

Mažas esi ir pakeisti nieko negali – kažkada buvo tokia daina. Atrodo, politikai nesiliauja jos niūniuoti. Ypač tie, kurie atsakingi už švietimą. Ir nesvarbu, kokios partijos narys užima švietimo, mokslo ir sporto ministro postą: visi, paišydami, braukydami, perrašinėdami švietimo reformos gaires, traukia šią dainelę.

Nes taip – mokiniai yra maži ir jie nieko pakeisti negali. Tėvų ar pedagogų pasiūlymai, reikalavimai, pasipiktinimai taip pat į ministro ausį neina: klerkai juk žino geriau, ko sėdintiems mokyklos suole reikia. O kuo mokinukai į aukštesnę klasę pereina, tuo labiau su jais eksperimentuojama. Ypač kai tampa gimnazistais: į tai, kas pasakojama apie būsimą abitūros egzaminų tvarką, gali net nesigilinti, nes po 4 metų ji bus kardinaliai pakeista.

Juk valdžios per tą laikotarpį irgi pasikeičia. Tad kiekvienas ministras reformuoja švietimo sistemą pagal savo partijos matymą. Štai konservatoriai ėmėsi mokyklų tinklo pertvarkos ir įvedė reikalavimą III gimnazijos klasėje formuoti ne mažiau nei 21 mokinio klasę. Priežastis – kad racionaliai būtų išnaudojami pedagogų ištekliai. Bet dabartinei ministrei socialdemokratei tai nepatinka.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)