Kur ta „Sezamo ola“?

Diskusijų didesnio gynybos finansavimo tema kasdien daugėja, tačiau daugėja ir chaoso. Patys didinimo procentai pernelyg lyg ir nekvestionuojami (marginalų neskaičiuojame), tačiau kuo „padengti“ rekordinius įsipareigojimus, nei vienos nuomonės, nei bent kiek racionalesnio sprendimo dar nematyti.

„Visų pirma reikia nustoti gudrauti sakant, kad, norint papildomai skirti gynybai 12–15 mlrd., nereikės kelti mokesčių ar įvesti naujų, užteks pamažint įvairius rezervus. Vieniems tai – paimti iš žmonių jiems jau skirtus pinigus II pensijų pakopai, kiti mato „Sodros“ rezervo pamažinimą, prezidentas siūlo mažinti Lietuvos valiutos atsargas“, – savo feisbuko paskyroje sausio 22 d. rašė V. Čmilytė-Nielsen, opozicinių liberalų lyderė.

Pasak jos, kasdien žybteli vis nauji idėjų pliūpsniai. Politikė mano, kad negalima „vieno saugumo didinti kito saugumo sąskaita“, – besimėtant skirtingomis idėjomis apie lėšų šaltinius visuomenėje sukeliama nežinomybė, kuri didina nepasitikėjimą.

„Vargina, kai tiek visko žadama, bet nieko konkretaus nedaroma. Užtenka „svaiginti“ žmones kalbomis, kad nebus naujų mokesčių ar jų pakėlimo. Net jeigu pinigų „duos Europa“, net jeigu koalicija imsis prezidento pasiūlytos liberalios linijos ir peržiūrės bei mažins viešąsias paslaugas, jas perduodama privačiam sektoriui, to neužteks – reikės pasirūpinti savomis lėšomis“, – rašė V. Čmilytė-Nielsen.

Beje, apie valiutos atsargas, kurias prakrapštyti siūlo prezidentas Gitanas Nausėda, – kalbama apie 7 mlrd. Eur vertės užsienio valiutos rezervo atsargų panaudojimą.

Lietuvos bankas (LB) šią šalies vadovo iniciatyvą iškart „nugesino“. Mat ES sutartis draudžia centriniam šalies bankui skolinti pinigus ar leisti lėšų pereikvojimą jo sąskaitose Vyriausybei, jos institucijoms, įmonėms, taip pat draudžiama iš jų tiesiogiai pirkti skolos priemones. Tai reglamentuoja minėtos sutarties 123 straipsnis.

Premjeras Gintautas Paluckas žvelgia kita kryptimi – jis tikisi, kad bus galima pasitelkti bendrus ES instrumentus, kurie esą galėtų pradėti veikti jau nuo kitų metų. Ministras pirmininkas užsimena apie bendrą paskolų fondą, kurį sugeneruotų tam tikros šalys narės. O išdalintų lėšas Europos investicinis bankas.

Tiesa, iš kur kiltų tas dosnumas, t. y. kas būtų tos „tam tikros šalys“, premjeras nutyli. Gal nežino. 

Indrė Genytė-Pikčienė, Šiaulių banko vyriausioji ekonomistė, siūlytų valdžiai kol kas neplanuoti išlaidų iš ES fondų, nes dėl to Bendrijoje dar reikės susitarti ir sėkmės atveju pirmosios europietiškos lėšos Lietuvą pasiektų tik 2028–2029 m., t. y. prasidėjus naujam ilgamečiam Europos biudžetiniam laikotarpiui.

„Nors tai ilgainiui palengvintų gynybos finansavimo klausimo sprendimą, bet žinant, kaip lėtai sukasi ES sprendimų priėmimo mechanizmai, kol kas neturėtume kliautis vien šiais numanomais šaltiniais“, –  teigia ji.

Ekonomistai kaip vieną realiausių finansavimo šaltinių įvardija skolinimąsi, nes Lietuvos skolos ir BVP santykis išlieka vienas mažiausių ES. Svarbiausia tai daryti atsakingai ir apgalvotai.

Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ ekonomistas, aiškina, kad vien skola tvaraus finansavimo nesukursi, todėl tektų koreguoti ir mokesčių sistemą.

„Čia kyla pagunda pasakyti, kad „gyventojams mokesčiai turi nedidėti“, bet alternatyvų daug nėra, – net jei būtų bandoma didinti mokesčius vien įmonėms, o tai būtų klaida, vidutiniu laikotarpiu ta mokestinė našta vis tiek paliestų gyventojus. Valdančiajai daugumai ir visuomenei nebus lengva susitarti dėl didesnių mokesčių ir kurie iš jų nepakenktų investiciniam klimatui bei gyventojų pajamų augimui“, – įsitikinęs jis.

Kai kurie kiti ekonomistai pataria tiesiog praplėsti mokesčių bazę, pavyzdžiui, labiau „įdarbinti“ gynybos obligacijas – esą valstybė jas platinti galėtų ne tik Lietuvoje, bet ir išeivijoje bei kitose ES šalyse.  

Žygimantas Mauricas, „Luminor“ banko vyr. ekonomistas, ragintų skatinti karo pramonės investicijas, kurios padėtų sukti Lietuvos ekonomiką, prašyti didesnės ES ir atskirų NATO partnerių finansinės bei karinės paramos, o „nuėjus mokesčių didinimo keliu, prioritetas turėtų būti teikiamas ekonomikai draugiškesnių mokesčių – vartojimo, turto ir aplinkosauginių – didinimui, bet ekonomikos augimui žalingi mokesčiai, tokie kaip pajamų ir investicijų, neturėtų būti didinami“.

Taip pat, anot šio ekonomisto, reikėtų panaikinti ekonominės logikos neturinčias lengvatas (pvz., lengvatą centriniam šildymui ar subsidijas naujų elektromobilių įsigijimui) bei didinti mokesčių sistemos horizontalųjį teisingumą, apmokestinant tokio paties dydžio pajamas vienodu tarifu, nepriklausomai nuo pajamų gavimo būdo. 

Ekonomistas pajudino ir valdžiai „šventas“ vietas: pasak Ž. Maurico, vertėtų peržiūrėti pastarąjį penkmetį smarkiai išsipūtusias viešojo sektoriaus išlaidas.  

Tiesa, sunkoka būtų tikėtis, kad pagaliau bus imtasi biurokratinio aparato reikalų iš esmės, – ne viena Vyriausybė tai deklaravo, tačiau į muilo burbulą panašūs ketinimai neilgai trukus atsimušdavo į stipriai sulipdytą biurokratinį mūrą.  

Todėl panašus likimas gali ištikti ir kelis kitus ekonomistų siūlymus. Vienas jų – mažinti šešėlį.  Vadinamoji kova su šia tamsiąja ekonomikos zona seniai virto chroniškai nesėkmingais žygiais prieš vėjo malūnus. Nes nei kas labai kovojo, nei iš tiesų kas nors tiki pergale.

Egzistuoja dar vienas pajamų šaltinis – nors tai toli gražu ne Klondaikas, tačiau paimti būtų ką: skaičiuojama, kad verslas per metus nesumoka daugiau kaip 1 mlrd. Eur vien PVM. Ištraukus šią sumą, būtų nemenka parama: mat norint 2026–2030 m. krašto apsaugai skirti po 5–6% BVP, kasmet reikėtų papildomai surasti bent 1,5–2 mlrd. Eur.

Šios Vyriausybės programoje žadama stiprinti kontroliuojančių įstaigų pajėgumus, diegti išmaniosios kontrolės priemones, didinti baudas ir ugdyti visuomenės nepakantumą šešėlinei ekonomikai. 

Tiesa, kol kas jokių konkrečių žingsnių, kaip tai bus daroma, naujoji valdžia neviešina.

Kaip neįvardina ir bent kiek realesnių naujų gynybos finansavimo šaltinių. Rimantas Šadžius finansų ministras, mano, kad „beprasmiška dabar tai daryti“.

„Mes vertinsime visas mintis, kadangi kuo daugiau įvairių minčių, idėjų ir įvairių šaltinių mes turėsime, tuo didesnis šansas, kad mums pavyks rasti finansavimą tam kariniam patarimui, kurį mes gavome“, – teigia jis.

Suprantama, kad, pasakius A, ateina B eilė: tikslui pasiekti reikia priemonių, o laikas ragina.  

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)