„GrECo Lietuva“: kurios verslo rizikos vis dar nuvertinamos ir kaip būti žingsniu priekyje
Viena žinomiausių ir ilgiausiai veikiančių Europos draudimo bei rizikos konsultacijų bendrovių „GrECo Group“ per pastarąjį dešimtmetį nuosekliai ir kryptingai investavo Baltijos šalyse, matydama regioną kaip strategiškai svarbią augimo kryptį. Šios plėtros dalimi tapo ir prieš kelerius metus įsigytas antras pagal dydį šalies draudimo brokeris „Sagauta“. Šiandien bendrovė veikia pavadinimu „GrECo Lietuva“ ir yra vienas stipriausių rinkos žaidėjų, derinantis gilų vietinės rinkos išmanymą su tarptautinės įmonių grupės kompetencijomis, kapitalu ir ilgamete patirtimi. Katerina Pavlidi, „GrECo Lietuva” generalinė direktorė, teigia, kad nors Lietuvos verslo požiūris į rizikų valdymą pastebimai keičiasi, šalies įmonės kai kuriuos rizikingus aspektus vis dar linkusios nuvertinti, o kitus, priešingai, pervertinti.
Pastaraisiais metais daug kalbama apie globalias transformacijas – geopolitiką, technologijas, klimato kaitą. Kaip šios tendencijos realiai pasiekia Lietuvos verslą? Kur šiandien matote didžiausią rizikų „akląją zoną“?
Lietuvos verslai dažnai yra labai stiprūs operaciniame lygmenyje – jie puikiai valdo kaštus, procesus, yra lankstūs. Tačiau rizikų srityje vis dar pastebime polinkį vertinti tik tai, kas jau įvyko arba kas yra akivaizdu šiandien. Didžiausia akloji zona – kylančios, dar pilnai nesusiformavusios rizikos: tiekimo grandinių trapumas, priklausomybė nuo kelių rinkų, duomenų ir reputacijos rizikos, taip pat darbuotojų trūkumas ir kompetencijų senėjimas. Šios rizikos retai atsiranda staiga – jos kaupiasi palaipsniui, todėl dažnai lieka nepastebėtos iki krizinio momento.
Pastebima, kad Lietuvos įmonės tampa vis labiau pažeidžiamos dėl išorinių veiksnių. Ar sutinkate, kad rizikų valdymas tampa nebe apsaugine, o strategine funkcija?
Visiškai sutinku. Rizikų valdymas nebėra tik „apsaugos mechanizmas“, skirtas išvengti blogiausio scenarijaus. Šiandien jis tampa strateginiu įrankiu, padedančiu priimti sprendimus. Įmonės, kurios geba struktūruotai įvertinti rizikas, taikliau planuoja investicijas, drąsiau plečiasi į naujas rinkas ir greičiau prisitaiko prie pokyčių. Lietuvos kontekste tai ypač svarbu, nes esame atvira ekonomika, stipriai priklausoma nuo eksporto, logistikos ir regioninio stabilumo.
Kokias rizikas Lietuvos verslai, Jūsų nuomone, vis dar linkę pervertinti, o kurias – nuvertinti?
Lietuvos įmonės dažnai pervertina tradicines, materialias rizikas – turtą, įrangą, gaisrus. Šios grėsmės yra gerai pažįstamos, lengvai apčiuopiamos ir dažniausiai apdraudžiamos, todėl vadovams suteikia saugumo jausmą. Tuo tarpu nuvertinamos nematerialios rizikos: reputacijos praradimas, duomenų nutekėjimas, veiklos pertrūkiai, priklausomybė nuo vieno kliento ar tiekėjo. Būtent jos šiandien dažniausiai lemia didžiausius ir ilgalaikius nuostolius. Taip pat matome, kad rizikos išlaikymas daugelyje įmonių yra pasyvus. Tai reiškia, kad rizika nėra sąmoningai priimta kaip strateginis sprendimas – ji tiesiog lieka neįvertinta, neįvardyta ir nevaldoma. Pasyvi rizika yra viena pavojingiausių, nes ji nesimato kasdienėje veikloje, tačiau smogia netikėčiausiu metu, dažniausiai tada, kai įmonė tam nėra pasiruošusi nei finansiškai, nei organizaciškai. Pasyvios rizikos elementarus pavyzdys - įmonė naudoja el. paštą ir debesijos sistemas, bet nėra įdiegusi dviejų veiksnių autentifikavimo ir neapmoko darbuotojų atpažinti „phishing“ laiškų. Vienam darbuotojui paspaudus suklastotą nuorodą, perimamos prieigos ir sustabdoma veikla. Tai pasyvi kibernetinė rizika, nes ji nebuvo sąmoningai įvertinta ar valdoma – tiesiog ignoruota iki incidento.
Kaip tokioje aplinkoje keičiasi draudimo vaidmuo? Ar jis vis dar gali būti pagrindinis sprendimas?
Draudimas išlieka labai svarbus, tačiau jis nėra visagalis. Jis nepašalina rizikos ir nemažina jos tikimybės – jis pašalina finansinį neapibrėžtumą. Todėl šiandien draudimą matome kaip vieną iš penkių rizikų valdymo instrumentų, dažniausiai veikiančių kaip galutinė priemonė. Dar iki draudimo turi atsirasti rizikos eliminavimo, nuostolių kontrolės, struktūrinio perdavimo sprendimai. Lietuvos įmonėms tai reiškia, kad vien tik poliso turėjimas dar negarantuoja veiklos saugumo ar verslo tęstinumo. Tik derinant draudimą su aktyviu rizikų valdymu – prevencija, struktūriniais sprendimais ir sąmoningais pasirinkimais – galima realiai apsaugoti įmonę nuo netikėtų sukrėtimų.
Ar galite pateikti pavyzdį, kaip toks kompleksinis požiūris veikia praktikoje Lietuvos versle?
Pavyzdys iš logistikos sektoriaus: vien draudimas neapsaugos nuo vairuotojų trūkumo ar maršrutų sutrikimų. Todėl pirmiausia dirbama su nuostolių prevencija – procesais, sauga, alternatyviomis tiekimo grandinėmis. Toliau – nedraudiminis rizikos perdavimas per sutartis, atsakomybės ribojimą. Tik tuomet draudimas tampa finansiniu stabilizatoriumi. Toks derinys leidžia ne tik apsisaugoti, bet ir veikti stabiliai net krizinėmis sąlygomis.
Kaip ši filosofija atsispindi „GrECo Lietuva“ veikloje? Kas padeda daugelį metų įmonei išlikti rinkos lyderių gretose?
Mūsų stiprybė – pridėtinės vertės kūrimas. Neapsiribojame draudimo tarpininkavimu. Klientams siūlome rizikų analizę, rizikų žemėlapius, žalų administravimo sprendimus, rizikos inžineriją, darbuotojų naudų ir sveikatos sprendimus. „GrECo Lietuva“ dirba su verslu kaip ilgalaikis patarėjas, o ne kaip paslaugos tiekėjas. Būtent tai leidžia išlaikyti pasitikėjimą ir lyderiaujančias pozicijas – klientai mato realią naudą, o ne tik sąnaudas.
Lietuvos rinka dažnai vadinama konservatyvia. Ar pastebite požiūrio pokyčius?
Taip, pokytis akivaizdus. Verslai tampa brandesni, daugiau domisi prevencija, analizuoja ne tik „kas bus, jei“, bet ir „kas bus po to“. Tai labai atitinka tai, apie ką pastaraisiais metais rašė ir Lietuvos verslo žiniasklaida – rizikos tampa diskusijų objektu valdybų lygmenyje. Tai ženklas, kad rizikų valdymas kyla iš administracinio į strateginį lygmenį.
Kokį vaidmenį šiame procese atlieka technologijos ir duomenys?
Technologijos leidžia matyti platesnį vaizdą. Duomenų analizė, prognozavimas, automatizuoti procesai padeda greičiau identifikuoti tendencijas. Tačiau technologijos nėra tikslas savaime. Tai priemonė, padedanti specialistams priimti geresnius sprendimus. Žmogiškas ryšys, supratimas apie kliento verslą išlieka kertinis elementas.
Kaip talentų trūkumas ir darbuotojų gerovė tampa strategine rizika?
Darbo jėgos trūkumas Lietuvoje jau šiandien riboja augimą daugelyje sektorių – nuo gamybos iki IT ir logistikos. Po penkerių metų ši problema tik aštrės dėl emigracijos, visuomenės senėjimo ir mažėjančio gimstamumo. Įmonės, kurios šios rizikos nevertina strategiškai, rizikuoja prarasti konkurencingumą. Todėl „GrECo Lietuva“ reikšmingai išplėtė darbuotojų naudų ir sveikatos konsultacijų komandą. Mes ne tik siūlome draudimo sprendimus, bet ir padedame kurti sistemas, kurios mažina sergamumą, perdegimą, darbuotojų kaitą ir ilgalaikius kaštus. Tai tiesiogiai veikia įmonės pelningumą ir augimo potencialą.
Jeigu verslas šiandien norėtų pradėti sistemingą rizikų valdymą, nuo ko reikėtų pradėti?
Nuo klausimo sau: kurios rizikos mums iš tiesų svarbios? Ne visos rizikos turi būti pašalintos ar apdraustos. Kai kurios gali būti sąmoningai išlaikomos, kitos – perduotos per sutartis ar sumažintos per procesus. Svarbiausia – turėti struktūrą ir nuoseklumą. Rizikų valdymas nėra vienkartinis projektas, tai nuolatinis procesas.
Kaip, Jūsų manymu, atrodys sėkminga Lietuvos įmonė po penkerių metų rizikų kontekste?
Tai bus įmonė, kuri ne tik reaguoja į problemas, bet jas numato. Ji turės aiškų rizikų žemėlapį, sprendimų derinius ir supras, kad rizikos gali būti ne tik grėsmė, bet ir augimo šaltinis. Tokios įmonės bus atsparesnės, patikimesnės partneriams ir patrauklesnės investuotojams. Ir būtent tokį požiūrį mes siekiame stiprinti Lietuvoje.
