Globalizacija: komplikuotas civilizacinis projektas, kurio prietaringai prisibijota ir tebeprisibijoma

Aišku ir taip – globalizacija, kurios lūkesčius „dar viltingų“ 1989-ųjų rugpjūtį žurnale „National Interest“ apgiedojo politinis ekonomistas Francis Fukuyama tekste „Istorijos pabaiga?“, kuriame pranašavo linijinių laikų pabaigą po beveik visą XX a. trukusios konfrontacijos. Esą, griuvus Berlyno sienai, stos nuobodokas liberalios demokratijos Edenas, bet kas bet kurioje planetos vietoje galės realizuoti save, jei nėra sau priešas. Vėliau mintį plėtojęs knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (1992 m.) F. Fukuyama argumentavo, kad istorijos pabaiga neišvengiama, nes demokratijos principai universalūs, todėl įsigalės pasaulyje, o kapitalizmas įrodė savo efektyvumą.

Dabar tai skamba kaip tyčiojimasis: politikoje po 1989-ųjų įsivėlė klaida ar dėl „prigimtinės ydos“ F. Fukuyamos aprašytas liberalus Edenas Žemėje neįmanomas iš principo?

Amžinai stringanti globalizacija

Globalizacijos projektą žmonija bandė realizuoti nuo seniausių laikų, bet kiekvieną pradžią pakirsdavo kluptėjimas kuriame nors etape. Hunų klajoklių genčių pasirodymą Europoje istorikai laiko Didžiojo tautų kraustymosi IV–VII a. etapu, maišymasis su kitomis gentimis veikė etnopolitinius procesus Pietryčių Europoje, tai lėmė milžiniško regiono raidą. Staiga plūstelėjo minios mongoloidų rasės žmonių, visiškai nepanašių į čiabuvius, – europiečius tai stebino ir gąsdino.

V a. pradžioje hunai įsikūrė Panonijoje (Romos provincija dešiniajame Dunojaus krante, dabar Vengrija), puldinėjo Bizantiją, 441 m. įsiveržė į Balkanus ir nusiaubė 70 miestų. Kai 451 m. Atila (apie 406–453) įsiveržė į Graikiją, jo kariuomenę sudarė ostgotai, gepidai, herulai, rūgai, alemanai, dalis frankų, burgundų ir tiuringų. Dar vėliau hunai sutriuškino burgundų karalystę dabartinės Prancūzijos pietuose, pasiekė Orleaną, valstybė ėmė įgyti daugiatautės imperijos bruožų. Vis dėlto, nors sukūrė galingą karinę-politinę sąjungą iš užkariautų genčių, kalbančių skirtingomis kalbomis, imperija krito iškart po to, kai mirė Atila, paskutinis ir galingiausias hunų karalius.

Globalizacija – komplikuotas civilizacinis projektas, jos prietaringai prisibijota ir tebeprisibijoma. Todėl imli konspirologijai: praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje plito teorijos, kaip Amerikos Federalinė ypatingųjų situacijų agentūra (FEMA) gina tarptautinių globalistų interesus, renčia koncentracijos stovyklas JAV teritorijoje. Šiais laikais aktyvuotas siužetas apie „globalistų sąmokslą“, kuriam vadovauja filantropas Georgeʼas Sorosas. Ištrauka iš Viktoro Orbáno rinkimų kalbos 2018 m.: „Mes kovojame su priešu, kuris nuo mūsų skiriasi. Jis ne regimas, o slepiasi, ne tiesmukas, bet klastingas, ne garbingas, o be principų, ne nacionalinis, o tarptautinis.“ Aišku, vengrų populistas rinkimus laimėjo dideliu skirtumu.

Viešoji erdvė irgi „nedirba“ globalizacijos naudai – žinių šūsnis iš įvairiausių planetos vietų. Pasak Šri Lankos gynybos ministro Anuro Kumaros Dissanayakeʼės, bent 22 jo šalies piliečiai dezertyravo iš rusų armijos ir grįžo į tėvynę. Rusijoje jiems žadėjo darbą, pilietybę, apgavo ir išsiuntė į Ukrainos frontą. Vokietijos Aukščiausiasis Teismas, įsikūręs Karslrūhėje, sankcionavo 26-erių siro Issos al H. (pavarė neskelbta), kuris peiliu puolė žmones Zolingeno aikštėje per miesto šventę, suėmimą. Trys žuvo, aštuoni sužeisti. Sirą turėjo deportuoti iš šalies, vengdamas deportacijos jis šešis mėnesius slapstėsi, vėl pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, buvo apgyvendintas bendrabutyje Zolingene. Baigėsi, kuo baigėsi. Teroristine ir Vokietijoje pripažinta grupuotė „Islamo valstybė“ (ISIS) suskubo prisiimti atsakomybę: „Puolęs krikščionių renginį Vokietijos Zolingene buvo ISIS karys, atliko savo veiksmą, keršydamas už musulmonus Palestinoje ir visur.“

Pakistano federalinė tyrimų agentūra areštavo Farhaną Asifą, kurio platinta suklastota žinia Anglijoje išprovokavo riaušes. Sautporto vaikų šokių studijoje „Hope of Hart“ nepažįstamajam peiliu atakavus lankytojus, buvo nužudytos trys mergaitės, dar keli vaikai sužeisti. F. Asifas po įvykio interneto socialiniame tinkle „X“ paskelbė (paėmęs iš naujienų puslapio „Channel3NOwnews“) straipsnį, kad mergaites nužudė prieglobsčio prašęs imigrantas musulmonas Ali al Shakati. Siužetas pakurstė britų baimę, įniršį, jie su šūkiais „smash the pakis“ („mušk pakius“ – taip žeminamai pavadinami išeiviai iš Pakistano) ir panašiais leidosi siaubti Londono, Bristolio, Mančesterio etc. gatvių. Nebesvarbu, kad greitai paaiškėjo, jog įtariamasis Axelis Rudakubana gimė 2006 m. Kardife išeivių iš Ruandos šeimoje ir neturi nieko bendra su islamu.

Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA) pradėjo tyrimą dėl rasistinių skanduočių, kurias po pergalės Amerikos taurės rungtynėse autobuse skandavo Argentinos rinktinės futbolinininkai ir savo paskyroje internete transliavo jos narys iš Londono „Chelsea“ Enzo Fernándezas. Skanduotėje iš daugelio Prancūzijos futbolininkų atimta (!) teisė laikyti save prancūzų futbolo bendruomenės nariais, mat „gimę Angoloje“. Įrašą perpublikavo išeivių iš Malio šeimoje gimęs Prancūzijos futbolininkas E. Fernándezo bendraklubis Wesley Fofana su komentaru „Futbolas 2024: laukinė rasizmo forma“. Prancūzijos futbolo federacija pateikė skundą, E. Fernándezas atsiprašė. Tačiau kai Argentinos sporto viceministras Julio Garro pasakė manąs, jog rinktinės kapitonas Lionelis Messi turi atsiprašyti už epizodą, kuris „prastai reprezentuoja šalį po triumfo“, buvo atleistas iš pareigų su prezidento Javiero Milei komentaru, kad jokia vyriausybė negali nurodyti Argentinos rinktinei, ką kalbėti, galvoti ar ką daryti. Argentinos prezidentas nepakenčia daugiakultūriškumo, politinio korektiškumo: „Esu vidutinio amžiaus žydraakis šviesiaplaukis vyriškis, kuris nesirengia atsiprašyti už tai, kad turi penį.“

Prancūzijos pasiuntinį Teherane iškvietė į Irano užsienio reikalų ministeriją dėl leidinyje „Charlie Hebdo“ publikuotų Islamo Respublikos religinės valdžios karikatūrų. Iranas yra įtraukęs satyrinį žurnalą į sankcijų sąrašą, primintina, kad 2015 m. sausio 7 d. užpuolikai „Charlie Hebdo“ biure Paryžiuje nušovė 12 žmonių. Ataka nutiko praėjus keletui valandų nuo leidinio „Twitter“ (šiuo metu „X“) paskyroje publikuotų ISIS lyderio Abu Bakro al Baghdadi karikatūrų.

Ir taip toliau. Galima būtų tarti – augimo ligos, nutinka. Bet stojo laikai, kai F. Fukuyamos apgiedotą liberalią globalizaciją pakertančių precedentų jau per akis.

Globalizacija kaip manipuliacinės politikos korta

Buvusi karo korespondentė Mirjana Tomić pakvietė „Novayagazeta.eu“ korespondentą Ilją Azarą pasivaikščioti po Vienos Brigittenau rajoną, kuriame gyvena daug metų. Kai įsikraustė, tai buvo austrų rajonas. Iš pradžių atvyko čečėnai, paskui sirai, afganistaniečiai – dabar Brigittenau vokiškai niekas nekalba. Pašnekovai atžingsniavo į „Hanovermarkt“ turgų – iškabos vien rytietiškos, skamba beveik vien arabų kalba. Susipažino su retu austru, prekeiviu mėsa ir kiaušiniais 61-ų Hansu Schreineriu. Iš jo liudijimo: „Man tas pats, stačiatikybė ar katalikybė, bet islamas – jau kas kita.“ Pasak M.Tomić, Austrija nevadintina ksenofobų šalimi, vis dėlto imigracija daugeliui vietinių – problema. Nekeista, kad kraštutinės dešinės Laisvės partija pastaruosiuose parlamento rinkimuose 2024 m. rugsėjo 29 d. pelnė daugiau vietų (29,2 proc.) nei bet kuri kita.

Svetimųjų, kitokių baimė – „nepralošiama“ savireklama, taip pat netrūksta politikų, nepraleidžiančių progos kurstyti antiglobalistinį įkarštį. V. Orbáno partiją metai iš metų lydi sėkmė ir todėl, kad „Fidesz“ sugebėjo reikšmingą vengrų dalį įtikinti esanti nacionalinės vienybės gynėja. Nuo antros valdymo kadencijos 2010-aisiais pradžios V. Orbánas įtvirtina prieš globalų liberalų elitą besikaunančio konservatizmo, tradicinių vertybių gynėjo įvaizdį. 2023 m. gegužės 4 d. kreipdamasis į Konservatyvių politinių veiksmų konferencijos (CPAC) dalyvius iš daugiau nei 20-ies šalių pareiškė, kad liberalizmas ardo nacijas. CPAC yra Amerikos kraštutinių konservatorių užsienyje rengiamas forumas, Europoje jį priima tik Vengrija.

Vengrijos ministras pirmininkas pirmas iš Europos lyderių rėmė Donaldo Trumpo rinkimų kampaniją 2016 m., niekas nepasikeitė 2024-aisiais. V. Orbánas po Rusijos prezidento rinkimų rezultatų paskelbimo kovo 21 d. taip pat vienintelis iš Europos Sąjungos (ES) lyderių siuntė sveikinimo laišką V. Putinui. Iš V. Orbáno pasisakymo CPAC konferencijoje: „Esu įsitikinęs, jei prezidentautų D.Trumpas, nebūtų karo

Ukrainoje, Europoje. Pone prezidente, grįžkite. Padarykite Ameriką vėl didžią (Make America Great Again – A. S.). Grąžinkite mums taiką.“

Mandagiai tariant, čia esama paradokso, sietino su faktu, kad pirmas didelis Amerikos nacistų mitingas nutiko 1938-aisiais Niujorke su šūkiu „Maršas už Ameriką“, jo dalyviai žadėjo „Make America Great“. Buvo ir šūkis „America First“ („Amerika – pirmiausia“), „Deutschland über alles“ („Vokietija aukščiau visko“) parafrazė. „America First“ savo ruožtu sietinas su 1940 m. įsteigta organizacija „America First Committee“, skirta priešintis JAV dalyvavimui Antrajame pasauliniame kare.

Komentuodamas šūkį „America First“, istorikas Halas Brandsas jį interpretuoja kaip D. Trumpo siekį paversti Jungtines Valstijas „normalia didžia valstybe“, pirmiausia besirūpinančia savimi. Tokia Amerika buvo iki Antrojo pasaulinio karo, po kurio buvo priversta užsiversti Vakarų saugumo garanto naštą ir ilgainiui tapo liberalios pasaulio tvarkos gynėja, po kurios saugumo „skėčiu“ klestėjo daugelis valstybių. Pasak istoriko, JAV tapo įkaite pergalingai žengiančios (žengusios? – A. S.) globalizacijos. Oficialiai niekur nefiksuota, kad Vašingtonas turi užsiimti liberalios pasaulio tvarkos projektu, amerikiečiai juo niekada nesižavėjo.

„Valstybė-civilizacija, vienas suverenių pasaulio raidos centrų...“

2023-iaisiais V. Putinas atnaujino Rusijos užsienio politikos koncepciją: „Rusija kaip savita valstybė-civilizacija (...) vienas suverenių pasaulio raidos centrų, vaidinančių unikalų vaidmenį palaikant globalų jėgų balansą ir užtikrinant taikią, tolygią žmonijos raidą.“

Forume „Rusų idėja. Sevastopolis–Donbasas 2021“ skambėjo tokios mintys: „Rusų idėja – raidos, tobulėjimo idėja, skirta nešti naudai žmonėms, jiems vienyti. Vakarų idėja – egoizmas, saviraiška per visko aplink užgrobimą ir eksploatavimą. Vakarų imperija – užvaldymo ir naudos imperija (...) Vakarų civilizacijoje Ukraina visada bus kolonija (...) Tik rusų pasaulyje ir su rusų idėja jie bus visaverčiai rusų žmonės, didelės šalies dalis.“

Maskvos ir Visos Rusios patriarchas Kirilas per pamokslą Atleidimo sekmadienį 2022 m. kovo 7 d. skelbė, kad kariniai veiksmai Ukrainoje prasidėjo, nes ukrainiečiai nenori gėjų paradų. Po dviejų dienų rusų numesta aviacinė bomba pataikė į apsiausto, tačiau besilaikusio Mariupolio kiemą tarp ligoninės pediatrijos skyriaus ir gimdymo namų, užmušė tris žmones (viena jų mergaitė), sužeidė 17, tarp kurių buvo ir gimdyvių.

Miuncheno saugumo konferencijos vadovas Christophas Heusgenas 2023 m. vasarį į klausimą, ar V. Putinas gali pulti NATO, atsakė: „Žinoma (...) Jis siekia atkurti Didžiąją Rusiją, globalią imperiją su nebeegzistuojančios Sovietų Sąjungos sienomis, ir valdyti ją kaip caras.“

Interviu „The Financial Times“ prieš G 20 susitikimą Osakoje 2019 m. birželį diktatorius tikino, kad liberali idėja išsisėmė ir amerikiečiai pavargo nuo liberalaus elito. Kompozicija kaip ir užsisklendžia, prisiminus V. Putino kalbą „Rusijos vaidmuo pasaulio politikoje“ Miuncheno saugumo konferencijoje 2007-ųjų vasarį, kurioje jis ne tiek kalbėjo apie Rusiją, kiek su šaltu pasityčiojimu plakė Vakarus, ypač JAV, ir skelbė apie demokratijų dominuojamo vienapolio pasaulio pabaigą.

Visą gyvenimą Kionigsberge / Karaliaučiuje praleidęs filosofas Immanuelis Kantas (1724–1804) dar neseniai buvo Kaliningrado talismanu, prekių ženklu – I. Kanto universitetas, gatvė, muziejus, kapas, filosofinis takas... Atvirumo simbolis, aplink kurį kurtas miesto identitetas. Agresija prieš Ukrainą viską nuožmiai pakeitė, ir štai 38-erių Kaliningrado srities gubernatorius Antonas Alichanovas, prieš keletą metų iškilmingai atidaręs I. Kanto namus-muziejų, rusų politologų suvažiavime Svetlogorske 2024 m. vasario 9 d. pareiškė, kad universalios moralės puoselėtojas, kategoriškas karų priešininkas, pasirodo, kaip dvasinis Vakarų kūrėjas yra tiesiai atsakingas už dabartinę pasaulinę painiavą ir konfliktą Ukrainoje.

Komponuojasi į „Rusijos kaip savitos valstybės-civilizacijos“ algoritmą – po 2022 m. vasario 24-osios Kaliningrade ne kartą bandyta niokoti paminklą I. Kantui, vietos universitetas teberaginamas atsisakyti filosofo vardo. „Ypatinga civilizacija“ nepakanti atvirumui, „suverenių“ politologų suvažiavime ne šiaip pirmoje eilėje sėdėjo antiglobalistinio judėjimo „Eurazija“ lyderis Aleksandras Duginas, pagal kurio pasaulio matymą planeta gyvuoja ne kitaip, kaip tik „civilizacijų susidūrimo“ (politologo Samuelio Huntingtono 1993 m. pasiūlyta F. Fukuyamos optimizmui oponavusi koncepcija) sąlygomis.

„Globalizuotis“ rytietiškai

Pasaulyje nūnai sunku rasti painesnę vietą nei Artimieji Rytai. Iš „rytietiškos“ globalizacijos apraiškų. Pasak Libano sveikatos apsaugos ministro Firaso Abiado, elektroninių įrenginių (pranešimų gaviklių, racijų) sprogimai rugsėjo 17–18 d. jo šalyje užmušė bent 37, sužeidė 2931 žmogų. Izraelio gynybos pajėgos (IDF) pranešė, kad žuvo 16 islamistų grupuotės „Hezbollah“ narių. Nustatyta, kad mirtį nešančius aparatus pagamino Taivano kompanija „Gold Apollo“, šios vadovybė nedelsdama pareiškė neturinti nieko bendra su izraeliečių atakoje naudotais aparatais, juos pagal licenziją gamino Budapešto bendrovė BAC.

Izraelio žvalgyba Mosadas registravo Vengrijoje tris priedangos kompanijas: pranešimų gaviklių gamintoją „BAC Consulting“ ir dar porą, skirtų pagrindinei veiklai nuslėpti. Nors „BAC Consulting“ gamino aparatus daugeliui klientų, vienintelis „iš tiesų reikšmingas“ buvo „Hezbollah“. Kadangi grupuotė daugelyje valstybių pripažinta teroristine, dėl sankcijų negali pirkti elektronikos tiesiai iš gamintojų, turi naudotis pilkomis schemomis. Tokioje „drumstoje“ aplinkoje Mosadas de facto kontroliavo didžiąją dalį teroristų ryšių aparatūros. Globali gamybos kolaboracija iš visuotinai pripažįstamo gėrio virto pragaištimi.

Irano Islamo revoliucinės gvardijos korpusas (IRGC) 181-os balistinės raketos ataką prieš Izraelį spalio pradžioje argumentavo atsaku į grupuočių „Hamas“ ir „Hezbollah“ lyderių Ismailo Haniyehʼos, Hassano Nasrallah, IRGC vietininko Libane Abbaso Nilforoushano nužudymą. Izraelio užsienio reikalų ministras

sIsraelis Katzas spalio 2-ąją paskelbė Jungtinių Tautų (JT) generalinį sekretorių António Guterresą persona non grata savo šalyje ir uždraudė jam atvykti į Izraelį. Tinkle „X“ jis taip argumentavo: „Bet kas, vienareikšmiškai nepasmerkęs pasibjaurėtinos Irano atakos prieš Izraelį, kaip tai padarė beveik visos pasaulio šalys, nenusipelno žengti ant Izraelio žemės.“ Spalio 1 d. vakarą po to, kai Iranas smogė Izraeliui, A. Guterresas paskelbė įrašą internete, kuriuo pasmerkė eskalaciją Artimuosiuose Rytuose ir ragino nutraukti ugnį. Neminėjo nei Irano, nei Izraelio.

Šiuolaikinę Izraelio valstybę 1947 m. lapkritį įsteigė JT, balsavusios už rezoliuciją Nr. 181. Dabartinį JT paralyžių lemia organizacijos funkcija – būti viešumo aikštele visai žmonijai, būtinai depolitizuota, nelinkstančia prie jokio civilizacinio modelio. Kadangi ji valdoma balsavimu, o dauguma šiuolaikinio pasaulio valstybių nėra demokratijos, tuo labiau liberalios, „neturi teisės“ linkti prie demokratinių vertybių, planetą „teatspindi“. Tai ne JT ar jos generalinis sekretorius yra „tokie“, „toks“ yra pasaulis.

Sociologas iš Tel Avivo universiteto Viktoras Vachštainas rašė: „2023 m. spalio 7-oji (tą dieną „Hamas“ smogikai, prisišlieję prie jų palestiniečiai iš Gazos užmušė 1200 taikių izraeliečių, tūkstančius sužeidė, 245 pagrobė ir išsivarė į Gazą) Izraelį sutelkė, įsitvirtino suvokimas – mes visi izraeliečiai, pilietinė nacija. Todėl vietos arabai beduinai man kur kas artimesni už žydus antisionistus iš Niujorko. Savanoriu žydų armijoje tarnavęs arabas, paskui išvykęs studijuoti į JAV, tenykščiams protestuotojams prieš Izraelį yra didesnis priešas nei Amerikos žydas, kuris apsimuturiavęs Palestinos vėliava okupuoja universitetinį miestelį.“

Po spalio 7 d. protestuotojų prieš Izraelio politiką stovyklos įsteigtos daugiau nei 80 studentų miestelių JAV. Daugelis protestų prieš Izraelį dalyvių kasdieniame gyvenime nė už ką neįžeistų kito asmens. Tačiau protestuose žygiavo greta plakatų, kuriuose Izraelis vaizduotas kaip Žemės planetą apjuosusi gyvatė, su šūkiais, raginančiais naikinti žydus (pavyzdžiui, „Gas the Jews“ Sidnėjuje 2023 m. spalio 9 d.).

Žmonija pasmerkta „nesėkmingiems globalizacijos bandymams“?

I. Kanto 1795-aisiais paskelbto traktato „Amžinos taikos link“ („Zum ewigen Frieden“) teiginiai, laikui bėgant, išsigrynino į tezę, kad demokratijos viena su kita nekariauja: jei karai reiškia naudą nedaugeliui, iš tiesų atsakingas, valdinių nuomonės paisantis valdytojas karo nepradės. Naujausi reikalai, deja, to nepatvirtina ir todėl, kad reikšmingai planetos daliai demokratijos idealai dėl įvairių priežasčių (ir išradingo autoritarų manipuliavimo) tebeneatrodo patraukliausi.

Istorikas, knygos „Sapiens: trumpa žmonijos istorija“ autorius Yuvalis Noah Harari vedamąjį „Naujosios taikos pabaiga“ („The End of the New Peace“, 2022 12 12) žurnalui „Atlantic“ pradeda nuo tezės, kad nors pirmas šio amžiaus dešimtmetis buvo bene taikiausias istorijoje, jis nevirto taikaus sambūvio garantija: „Kvailybė – vienas galingiausių istorijos variklių, ir racionalūs lyderiai neretai daro dideles kvailystes.“

Racionalia tvarka grįsta taika nestojo nei iš šio, nei iš to, ji kurta žingsnis po žingsnio. Tai lėmė technologinės, ekonominės pažangos ir liberalios tvarkos planetoje dedamosios. Ši iš pradžių ignoruota, paskui vis aršiau kritikuota – pirmiausia tokių režimų ir lyderių kaip Iranas ir V. Putinas. Iš tiesų liberali pasaulio tvarka susvyravo, kai nuo jos nusigręžė valstybės, iš tokios reikalų padėties išlošusios daugiausia, pirmiausia „pobrexitinė“ Jungtinė Karalystė ir JAV, kur D. Trumpo išrinkimas 2016 m. šį posūkį, galima sakyti, įtvirtino.

Geopolitikoje liberalios tvarkos priešininkai karo gal ir nenorėjo, tik, kaip suprato, gynė savo šalių interesus. Išėjo kaip išėjo taip pat todėl, kad jie taip ir nesugebėjo paaiškinti, kaip nacijoms bendrauti, kai „atšaukiamos“ universalios vertybės ir eliminuojamos globalios organizacijos (JT paralyžius šia prasme ypač išraiškingas). Kaip alternatyva pasiūlytas „suverenių tvirtovių tinklas“, ir planeta niro į vis daugiau katastrofos požymių įgyjančią sumaištį. Tvirtovės retai būna svetingos, jei V. Putino avantiūra Ukrainoje suveiks, tai reikš pasaulio, kokį pažįstame, pabaigą. Autokratai supras, kad veltis į grobikiškus karus apsimoka, demokratijos apsigynimo reikalu bus priverstos militarizuotis.

Ar tokiame tvankiai painiame paveiksle galima įžvelgti šviesesnių, labiau optimistinių potėpių? Skirtingai nei daugumoje valstybių (toli neieškokime – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 straipsnis: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“), Juodkalnijos Konstitucijoje dominuojanti titulinė nacija neišskirta. Pirmas straipsnis: „Juodkalnija – nepriklausoma suvereni valstybė su respublikoniška valdymo forma. Juodkalnija – pilietinė, demokratinė, ekologinė, socialiai teisinga valstybė, įsteigta teisės viršenybės pagrindu.“

Savo laiku gebėjusiai išlaviruoti kare (1991–2001) byrančioje Jugoslavijoje, Juodakalnijoje dabar gerai visiems, čia gyvena 45 proc. juodkalniečių, 29 proc. serbų, albanai, bosniai, kroatai, Musulmonai (oficialioje statistikoje formuluojama būtent didžiąja raide) etc. Prasidėjus agresijai Ukrainoje, į ją plūstelėjo ir ukrainiečių, ir rusų. Civilizacijų sandūroje (čia driekėsi siena tarp vakarinės ir rytinės Romos imperijos dalių) nuo IV a. besiformavusioje valstybėje svetingumas svetimšaliams kūrėsi amžiais, nuo 2017 m. NATO narėje kirilicos bei lotynų rašmenys vartojami vienodomis teisėmis. Reta globalizacijos sėkmės istorija?

Su lemtinga išlyga – Juodkalnijoje gyvena 623 633 žmonės (2023-iųjų duomenys). Palyginti su daugiau nei 8 mlrd. planetos gyventojų, skirtumas labiau nei įtikinamas, todėl išlyga ir lemtinga. Tokių vietų planetoje objektyviai nedaug, nors kai F. Fukuyama rašė savo optimistinį veikalą, lūkesčių netrūko. Globalizacija per komplikuota, naujausių neramių laikų dar ir stipriai „nešiojama“, kad klostytųsi sklandžiai. Tai ir vyksta.