Globalizacija: komplikuotas civilizacinis projektas, kurio prietaringai prisibijota ir tebeprisibijoma

Ar beįmanomas liberalus Edenas Žemėje?

Kas bendro „The Washington Post“ publikacijos, kad Izraelio ataka prieš Irano energetikos infrastruktūrą gali pakelti pasaulines energijos išteklių kainas, žinios, kad 51-ų vokietis Thomas Tuchelis tapo trečiu per istoriją (pirmi švedas Svenas-Göranas Erikssonas ir italas Fabio Capello) Anglijos futbolo rinktinės treneriu užsieniečiu, ir informacijos iš tarptautinės spaudos ne ypač lepinamos Lietuvos, jog 2024 m. įsteigta „Nemuno aušra“ po pastarųjų Seimo rinkimų, kuriuose pelnė trečią vietą, patvirtina globalią radikalaus dešinėjimo tendenciją?

Aišku ir taip – globalizacija, kurios lūkesčius „dar viltingų“ 1989-ųjų rugpjūtį žurnale „National Interest“ apgiedojo politinis ekonomistas Francis Fukuyama tekste „Istorijos pabaiga?“, kuriame pranašavo linijinių laikų pabaigą po beveik visą XX a. trukusios konfrontacijos. Esą, griuvus Berlyno sienai, stos nuobodokas liberalios demokratijos Edenas, bet kas bet kurioje planetos vietoje galės realizuoti save, jei nėra sau priešas. Vėliau mintį plėtojęs knygoje „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“ (1992 m.) F. Fukuyama argumentavo, kad istorijos pabaiga neišvengiama, nes demokratijos principai universalūs, todėl įsigalės pasaulyje, o kapitalizmas įrodė savo efektyvumą.

Dabar tai skamba kaip tyčiojimasis: politikoje po 1989-ųjų įsivėlė klaida ar dėl „prigimtinės ydos“ F. Fukuyamos aprašytas liberalus Edenas Žemėje neįmanomas iš principo?