Elegija. Trys Liucijos Baškauskaitės išvarymai

Permainingoje Lietuvos kasdienybėje dėl kai kurių dalykų lažybas laimėti nesunku – ir šiemet Kovo 11-osios patriotinėse kalbose antropologė Švedijos Linšiopingo universiteto garbės daktarė Liucija Baškauskaitė nebus minima. Iš Lietuvos gyvenimo ji buvo ištrinta taip sėkmingai, kad gimtoji Marijampolė nesuteikė jai garbės pilietės vardo.

Kauno Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), kuriame L. Baškauskaitė buvo Atkuriamojo senato narė ir pirmoji atkurtojo universiteto prorektorė moteris, pripažįsta nesvarstęs, ar suteikti garbės daktaro vardą L. Baškauskaitei, nors 2020 m. VDU garbės daktare tapo baltarusių rašytoja Sviatlana Aleksijevič, Nobelio premijos laureatė, iki apdovanojimo neturėjusi jokio ankstesnio ryšio su universitetu.

Į savo 35-ųjų metinių minėjimo renginius VDU L. Baškauskaitės nepakvietė, nepasiuntė net elektroninio sveikinimo atviruko. Neprisimena jos nei Kauno miestas, kur laikinojoje TV studijoje ji angliškai (tuomet reta ir egzotiška kalba) skaitė niūrias 1991 m. sausio 13-osios įvykių žinias, nei Vilnius, kur Liucija vadovavo pirmajai nepriklausomai šalies televizijai, įsikūrusiai TV bokšte, vėliau Vilniaus Kalvarijų gatvėje, buvusiame kino teatre simbolišku pavadinimu „Tėvynė“.