Žalos aplinkai atlyginimas natūra – už Direktyvos 2004/35/EB įgyvendinimą atsakingos institucijos teisė ar pareiga?

Atsakingas subjektas (operatorius) turi pasiūlyti kompetentingai institucijai, atsakingai už Direktyvos įgyvendinimą (toliau – kompetentinga institucija)[i], žalos aplinkai ištaisymo priemones, skirtas pažeistam aplinkos elementui ir (ar) funkcijai atstatyti į pradinę būklę[ii]. Toks subjektas turi išsiaiškinti (nustatyti), kokią žalą aplinkai sukėlė jo veikla, informuoti kaip galima greičiau kompetentingą instituciją apie jo sukeltą aplinkosauginį incidentą[iii] ir imtis tinkamų žalos aplinkai ištaisymo priemonių[iv] [v]. 

Kompetentinga institucija turi teisę (administracinę diskreciją) nuspręsti, kokių žalos aplinkai ištaisymo priemonių reikia imtis[vi], įpareigoti atsakingą subjektą imtis žalos aplinkai ištaisymo būtinų priemonių, nurodyti, ką jis turi daryti, kad jas įgyvendintų, ir, jei reikia, su juo bendradarbiauti[vii]. Tais atvejais, kai aplinkos atkūrimo priemonės neįgyvendinamos, kompetentinga institucija jas gali įgyvendinti savo iniciatyva (ex officio)[viii]. 

Kompetentingos institucijos teisę (o kartu ir pareigą) įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones, kai atsakingas subjektas jų neįgyvendina ar jo siūlomos aplinkos atkūrimo priemonės yra netinkamos, patvirtino ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT)[ix].   

ESTT pažymėjo, kad, jei reikia veikti nedelsiant, kompetentinga institucija gali įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones savo iniciatyva, o už incidentą atsakingo asmens procedūrinės teisės (pvz., jo teisė būti išklausytam) gali būti įgyvendintos ir vėliau. Aplinkos atkūrimo priemones kompetentinga institucija gali įgyvendinti pati ar pasitelkdama trečiuosius asmenis, o, jas įgyvendinus, pareikalauti išlaidų atlyginimo[x]. 

Kompetentingos institucijos pareiga įgyvendinti Direktyvos tikslą atkurti aplinką apima ir jos pareigą įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones net jei šių priemonių neįgyvendina atsakingas subjektas. 

Nors Direktyva ir nenustato aiškiai apibrėžtos teisinės pareigos kompetentingai institucijai pačiai įvykdyti aplinkos atkūrimo priemones, tačiau ji nustato jai pareigą užtikrinti, kad į Direktyvos reguliavimo aprėptį jos pačios sprendimu patekusioje aplinkosauginėje byloje būtų įgyvendintas Direktyvos tikslas – realus aplinkos elemento ir (ar) funkcijos atkūrimas. 

Aplinkos atkūrimas natūra turi būti įvykdytas net ir tais atvejais, jei šio atkūrimo neįvykdo atsakingas subjektas. Tokiais atvejais kompetentingos institucijos teisė atkurti pažeistą aplinkos elementą ir (ar) funkciją tampa jos faktine pareiga tai padaryti pačiai (ex officio). 

Direktyva nustato sąlygas, kai kompetentingai institucijai atsiranda pareiga veikti pačiai[xi] (lot. proprio motu), pavyzdžiui, kai aplinkos incidentą sukėlęs subjektas:

• nežinomas,
• neveikia,
• nevykdo nurodymų,
• negali ar nenori įgyvendinti priemonių,
• būtina skubi (neatidėliotina) intervencija. 

Tokiais atvejais kompetentinga institucija ne tik gali, bet ir privalo pati nedelsdama imtis aplinkos atkūrimo priemonių. Todėl net jei ir Direktyva formaliai nenustato aiškiai apibrėžtos pareigos kompetentingai institucijai pačiai vykdyti aplinkos atkūrimo priemones, ji nustato jai pareigą užtikrinti, kad aplinkos atkūrimas būtų realiai įvykdytas. 

Todėl, jei atsakingas subjektas aplinkos atkūrimo priemonių neįgyvendina ir nėra jokios kitos alternatyvos, kompetentingos institucijos diskrecija veikti ex officio praktiškai virsta jos pareiga kraštutiniu atveju įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones (lot. ultima ratio). Priešingu atveju būtų pažeistas Direktyvos tikslas, o kartu ir Europos Sąjungos teisė. 

Jei kompetentinga institucija pasirenka kitokį, nei Direktyvoje nustatytas, žalos aplinkai atlyginimo būdą, ir reikalauja atlyginti žalą ne natūra, o pinigais, toks jos veikimas vertintinas kaip Direktyvos pažeidimas. Todėl valstybė narė (jos kompetentinga institucija), priskyrusi aplinkosauginį atvejį Direktyvos atvejams ir apie jį pranešusi Europos Komisijai[xii], besąlygiškai privalo užtikrinti realų aplinkos atkūrimą. 

Net jei kompetentingai institucijai ir suteikiama diskrecija pačiai imtis atkūrimo priemonių[xiii], ši diskrecija negali būti aiškinama kaip leidžianti jai susilaikyti nuo bet kokių aplinkos atkūrimo veiksmų. Priešingu atveju aplinkos atkūrimas apskritai neįvyktų, o toks neveikimas paneigtų Direktyvos 1 straipsnyje nustatytą tikslą – sukurti atsakomybės už aplinkos apsaugą sistemą pagal principą „teršėjas moka“, siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti), o kartu ir pažeistų ES teisės veiksmingumo (pranc. effet utile) principą[xiv]. 

Kompetentingos institucijos neveikimas įgyvendinant Direktyvoje nustatytą reguliavimą nutikus jos reguliavimui priskirtam aplinkosauginiam atvejui gali tapti savarankišku ES teisės pažeidimu, jei susiformuoja kumuliatyvinių sąlygų visuma, kaip antai: 

(i) aplinkosauginis atvejis patenka į Direktyvos taikymo sritį, 

(ii) atsakingas subjektas nevykdo jam nustatytų aplinkos atkūrimo pareigų ar kompetentinga institucija nesuderina jo siūlomų aplinkos atkūrimo priemonių, 

(iii) kompetentinga institucija nesiima jokių alternatyvių veiksmų (pati neįgyvendina aplinkos atkūrimo priemonių). 

Tokiu atveju kompetentingos institucijos neveikimas prilygsta jos atsisakymui taikyti Direktyvą, o tai laikytina savarankišku ES teisės pažeidimu, sukeliančiu aplinkos neatkūrimo pasekmes. Toks kompetentingos institucijos neveikimas situacijoje, kai atsakingas subjektas nevykdo pareigų atkurti aplinką ir tokio aplinkos atkūrimo neužtikrina kompetentinga institucija, paneigia Direktyvos tikslą, o kartu paneigia ir Europos Sąjungos teisės veiksmingumo principą, kadangi Direktyva įgyvendinama tik formaliai (ne realiai). 

Kompetentingos institucijos neleidimas ir (ar) trukdymas atsakingam subjektui įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones (o kartu ir įgyvendinti Direktyvos tikslą) vertintinas kaip jos piktnaudžiavimas kompetencija. 

Tais atvejais, kai kompetentinga institucija tyčia neleidžia atsakingam subjektui taikyti aplinkos atkūrimo priemonių tam, kad jis negalėtų sumažinti (ar išvengti) iš jo civiliniu ieškiniu reikalaujamos piniginės kompensacijos, yra pažeidžiama ne tik ir ne tiek atskira Europos Sąjungos teisės norma (ar normos), tačiau (ir tai svarbiausia) Europos Sąjungos aplinkosaugos teisės struktūrinis principas[xv]. Tokiais atvejais kompetentinga institucija peržengia jai nustatytos administracinės diskrecijos ribas, kas vertintina kaip jos piktnaudžiavimas kompetencija. 

Tokiais kompetentingos institucijos veiksmais ir (ar) neveikimu kumuliatyviai yra pažeidžiami Europos Sąjungos teisės aktai, kaip antai: 

(i) Direktyva grindžiamas aplinkos atkūrimo natūra prioritetas: Direktyvos paskirtis – įgyvendinti kompensacinę funkciją, t. y. joje nustatytas reguliavimas yra skirtas aplinkosauginio pažeidimo atveju atkurti pažeistą aplinkos elementą ir (ar) funkciją natūra. 

(ii) Direktyvos 1 straipsnyje nustatytas tikslas – užkirsti kelią ir (ar) atkurti aplinkai padarytą žalą – taip pat nustato pareigą kompetentingai institucijai reikalauti iš atsakingo subjekto aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo[xvi] ir tik kraštutiniu atveju, kai aplinkos elemento ir (ar) funkcijos atkūrimas yra objektyviai neįmanomas, – piniginės kompensacijos. Tačiau net ir tuo atveju piniginė kompensacija turėtų būti pagrįsta pažeistų aplinkos išteklių atkuriamąja verte, o ne pagal 2002 m. rugsėjo 9 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką nustatytais tarifais apskaičiuotu teoriniu žalos aplinkai dydžiu. Tokie tarifai savo prigimtimi (pobūdžiu) yra ekonominės sankcijos, o ne pažeistų aplinkos išteklių atkūrimas (kompensacija). Direktyva yra administracinės teisės priemonė[xvii] [xviii], todėl ji sensu stricto nesuteikia teisės kompetentingai institucijai iš atsakingų subjektų reikalauti atlyginti materialinę žalą ir (ar) ekonominius nuostolius. Materialiniai žalos ir (ar) ekonominių nuostolių reikalavimai yra sprendžiami civilinės ir (arba) komercinės teisės bylose, dėl ko nepatenka į Direktyvos taikymo sritį. Direktyvoje taip pat yra nenumatytas baudinis nuostolių atlyginimas[xix] [xx]. 

Kompetentingos institucijos trukdymas įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones aplinkosauginėse bylose kvalifikuotinas kaip Direktyvos tikslo tiesioginis ir faktinis paneigimas. Tokie veiksmai vertintini kaip Direktyvos taikymo funkcinis paneigimas. ESTT savo jurispudencijoje[xxi] nurodė, kad direktyvos taikymo funkcinis paneigimas – tai valstybės narės atsakingų institucijų ir (ar) atsakingų asmenų sistemingo veiksmų ir (ar) neveikimo sąlygota situacija, kurioje direktyva formaliai perkelta į nacionalinę teisę ir (ar) nėra akivaizdžiai ignoruojama, kadangi formaliai egzistuoja jos taikymo procedūros, institucijos ir priemonės, tačiau realiai (faktiškai) valstybės narės administracinėje ir teisminėje praktikoje sąmoningai ir sistemiškai pakeičiamas direktyvos įgyvendinimo mechanizmas (teisinė tvarka) taip, kad (i) direktyvos tikslas tampa nepasiekiamas, (ii) direktyvos įgyvendinimo esminės priemonės yra eliminuojamos ar paverčiamos antraeilėmis, (iii) direktyvos įgyvendinimo priemonės panaudojamos kitam tikslui, o ne tam, kam jos buvo sukurtos. Tokiais atvejais direktyva praranda savo praktinį veiksmingumą (pranc. effet utile) ir nebegali atlikti jai Europos Sąjungos teisėje numatytos funkcijos[xxii]. Funkcinis paneigimas paprastai pasižymi kelių elementų visuma, o ne paviene direktyvos taikymo ir (ar) netaikymo klaida. 

Šių elementų visuma egzistuoja ir Direktyvos įgyvendinimo (o tiksliau, neįgyvendinimo) Lietuvoje atveju, kaip antai: 

(i) Direktyvos teleologinis iškraipymas: valstybės (kompetentingos institucijos) veiksmai nukreipti į Direktyvos taikymą prieš jos tikslą, t. y. nors Direktyvos tikslas formaliai ir pripažįstamas, tačiau realiai pakeičiamas kitu (fiskaliniu, sankcijų ir (ar) politiniu). 

(ii) Direktyvos įgyvendinimo tvarkos neutralizavimas: Direktyvoje nustatytas jos įgyvendinimo veiksmų algoritmas yra sąmoningai pertraukiamas ir (ar) sistemingai ignoruojamas. 

(iii) Direktyvos įgyvendinimo priemonių hierarchijos suardymas: už Direktyvos įgyvendinimą atsakinga kompetentinga institucija (Aplinkos apsaugos departamentas) net ir tose aplinkosauginėse bylose, kurias pats ex officio yra priskyręs Direktyvos taikymo atvejams, prioritetiškai taiko ne Direktyvoje nustatytą žalos aplinkai atlyginimo natūra būdą, o reikalauja žalą atlyginti pinigais per civilinius ieškinius, nepaisydamas to, kad toks žalos aplinkai būdas (ar metodas) gali būti taikomas tik tuo atveju, kai yra išnaudojami (išsemiami) žalos aplinkai atlyginimo metodų hierarchijoje aukščiau esantys metodai[xxiii]. Žalos aplinkai metodų taikymo hierarchija yra nustatyta viešosios teisės aktais, todėl jos paisymas (taikymas) yra imperatyvus. Tam, kad taikytų Direktyvos įgyvendinimo prasme paprastesnį (o kartu ir patogesnį bei finansiškai patrauklesnį) žalos aplinkai atlyginimo būdą, kompetentinga institucija eliminuoja pirminių (prioritetinių) priemonių žalos aplinkai atlyginimo natūra būdo taikymo galimybes. Tą ji daro formaliai ir biurokratiškai kabinėdamasi prie atsakingo subjekto pasiūlyto aplinkos atkūrimo priemonių plano detalių, o kartu nesiimdama savo iniciatyva tų pačių ir (ar) alternatyvių aplinkos atkūrimo priemonių įgyvendinimo. Tokį savo elgesį ji motyvuoja savo tariama teise ir (ar) administracine diskrecija tokių priemonių neįgyvendinti situacijoje, kurioje jos objektyviai gali (ir turi) būti įgyvendintos. 

(iv) Direktyvos įgyvendinimo administracinės diskrecijos peržengimas: už Direktyvos įgyvendinimą atsakinga viešojo administravimo institucija formaliai remiasi savo administracine diskrecija įgyvendinti Direktyvą, tačiau tokia diskrecija yra remiamasi ne Direktyvos tikslui pasiekti (įgyvendinti), o tam, kad Direktyva neveiktų taip, kaip joje nustatyta. 

Direktyvos taikymo funkcinis paneigimas yra kompetentingos institucijos sukurta situacija, kai Direktyva formaliai perkelta ir taikoma, tačiau jos tikslas, žalos aplinkai atlyginimo metodų hierarchija ir veikimo mechanizmas sistemingai iškraipomi ir (ar) paneigiami tam, kad Direktyva prarastų savo praktinį veiksmingumą ir nebegalėtų atlikti Europos Sąjungos teisėje jai nustatytos funkcijos. 

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 191 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ reiškia pareigą atkurti aplinką, o ne pareigą sumokėti bet kokio dydžio piniginę sumą. Valstybės sprendimas sąmoningai eliminuoti žalos aplinkai atlyginimo natūra būdą ir prioritetą suteikti žalos aplinkai atlyginimo pinigais būdui iškreipia šį principą ir paverčia jį fiskaline priemone. 

ESTT savo jurisprudencijoje pripažino, kad institucijos kompetencijos naudojimas kitam tikslui nei tas, kuriam ji suteikta, laikytinas piktnaudžiavimu. 

Pažeidžiami proporcingumo ir lojalaus bendradarbiavimo principai (SESV 4(3) straipsnyje yra įtvirtintas valstybės narių lojalaus bendradarbiavimo su ES principas). 

Direktyvoje nustatyto teisinio reguliavimo neįgyvendinimas nustato pagrindą kilti valstybės atsakomybei. 

Nustatant valstybės atsakomybę už žalą, padarytą pažeidus Europos Sąjungos teisę, taikytinas testas, suformuluotas Francovich byloje[xxiv]. Ją nagrinėjant buvo nustatyta, kad nebuvo tokio Italijos nacionalinio teisės akto, kuris šios bylos aplinkybėmis pažeistų ES teisės aktus. Nepaisant to, nuostolius ieškovai patyrė dėl to, kad Italija neįvykdė savo įsipareigojimo pagal ES teisę, nepriimdama teisės akto, kurį priimti buvo reikalaujama minėta Direktyva. 

Pagrindinė problema, iškilusi nacionaliniam teismui pradėjus nagrinėti bylą, buvo ši: ar nacionalinis teismas, vadovaudamasis Europos Sąjungos teise, privalo pripažinti valstybės atsakomybę dėl to, kad valstybė neįgyvendino direktyvos, kuria nebuvo siekiama sukurti tiesioginio poveikio konkrečiam subjektų ratui, bet kurios neįgyvendinimas sąlygojo nuostolių privatiems asmenims atsiradimą. 

Francovich byloje paaiškėjo, kad Europos Sąjungos teisinėje sistemoje iki bylos nagrinėjimo momento buvo žinomas privačių asmenų teisių gynimo būdas panaikinti nacionalinio teisės akto, prieštaraujančio Europos Sąjungos teisei, galiojimą negali būti taikomas, kadangi tokio nacionalinio teisės akto paprasčiausiai nėra. Privatūs asmenys ES direktyva remtis negalėjo, nes direktyvos nuostatos nebuvo tiesiogiai veikiančios. Taigi, situacija Francovich byloje parodė, jog privatus asmuo negali efektyviai apginti savo teisių nacionaliniame teisme, kadangi jis neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolių, atsiradusių dėl to, kad valstybė narė pažeidė savo įsipareigojimus, kylančius iš Europos Sąjungos teisės, kas vienareikšmiškai prieštarauja Europos Sąjungos siekiui įdiegti veiksmingą teisminės gynybos sistemą. 

Būtent dėl šios priežasties Francovich byloje ESTT buvo įpareigotas sukurti visiškai naują doktriną, kuri suteiktų asmeniui teisę apginti savo interesus, grindžiamus ES teise, ir reikalauti nuostolių atlyginimo, jei valstybė narė, pažeisdama savo įsipareigojimus pagal Europos Sąjungos teisę, atėmė iš privataus asmens galimybę pasinaudoti Europos Sąjungos teise jam suteikiamomis garantijomis. Taigi, ESTT šioje byloje suformulavo reikšmingus teiginius valstybės atsakomybei už žalą privačiam asmeniui atsirasti. Visų pirma, ESTT teigė kad valstybių atsakomybė dėl žalos kildinama iš SESV 5 straipsnio (dabartinis 10 straipsnis). Valstybės atsakomybė kildinta tiek iš SESV 5 straipsnio (dabartinis 10 straipsnis), tiek iš viršenybės, tiesioginio veikimo, veiksmingumo principų. 

Antra, nacionaliniai teismai, taikydami Europos Sąjungos teisę, turi užtikrinti, kad būtų apsaugotos asmenų, kaip ES teisės subjektų, teisės. Todėl Europos Sąjungos teisės veiksmingumas nukentėtų, jeigu asmenys negalėtų gauti kompensacijos tais atvejais, kai valstybė narė, pažeidusi Europos Sąjungos teisę, pažeidžia ir jų teises bei sukelia žalą. 

Trečia, valstybės atsakomybė už žalą priklauso nuo pažeidimo kilmės (pobūdžio). Kompensacijos gavimo klausimas tampa ypač aktualus tais atvejais, kai valstybė narė neįgyvendina direktyvos, ir direktyvos norma nėra tiesiogiai veikianti. Tokiu atveju asmenys negali tiesiogiai pasinaudoti teisėmis, kurias jiems suteikia direktyva, ir jų apginti teisme. Todėl valstybės atsakomybė už žalą kildinama iš bendros SESV sistemos (29–37 dalys). Teismas papildė Sutartį valstybių atsakomybe dėl žalos bei pagrindė jos būtinumą tuo, kad asmenų teisės būtų apsaugotos, o žala, atsiradusi pažeidus šias teises, atlyginta[xxv]. 

Po ESTT sprendimo Francovich ir Bonifaci prieš Italijos Respubliką nacionaliniai teismai pirmą kartą realiai pritaikė valstybės atsakomybės principą byloje Pretura di Bassano del Grappa, sentenza n. 273/92 (1992). Šiuo sprendimu buvo pripažinta Italijos valstybės pareiga atlyginti privatiems asmenims žalą, patirtą dėl Direktyvos 80/987/EEB neperkėlimo. 

Doktrinoje šis sprendimas nuosekliai minimas kaip pirmasis praktinis Francovich doktrinos įgyvendinimas, jis paprastai cituojamas kaip precedentas, patvirtinantis, kad valstybės atsakomybė už direktyvų neįgyvendinimą nėra vien deklaratyvi, bet gali lemti realų piniginį atlyginimą[xxvi]. 

Valstybės, įstodamos į Europos Sąjungą, apribojo dalį savo suverenių teisių, įsipareigojo laikytis Europos Sąjungos teisės reikalavimų, juos vykdyti ir nepažeisti jų. Pažeidusiai Europos Sąjungos teisę valstybei narei taikoma įsipareigojimų vykdymo (pažeidimo) procedūra, o jei pažeidimas sukėlė žalą privačiam asmeniui – taikoma valstybių narių atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą. 

Apibendrintai galima pasakyti, kad Direktyvos veiksmingumas priklauso ne vien nuo jos formalaus perkėlimo į nacionalinę teisę, tačiau taip pat ir nuo realaus bei sistemiškai nuoseklaus jos įgyvendinimo. ESTT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad valstybės narės privalo užtikrinti praktinį ES teisės veiksmingumą, o vien deklaratyvus direktyvos perkėlimas, kuris neleidžia pasiekti jos tikslų, laikytinas ES teisės pažeidimu. 

Direktyvos įgyvendinimo atveju doktrinoje pažymima, kad netinkamas jos priemonių hierarchijos, prevencinių ir atstatomųjų mechanizmų taikymas gali lemti situaciją, kai Direktyva formaliai galioja, tačiau realiai nefunkcionuoja kaip žalos aplinkai prevencijos ir atlyginimo sistema. 

Tokia kompetentingos institucijos sukurta situacija kvalifikuotina kaip Direktyvos taikymo funkcinis paneigimas, kai Europos Sąjungos teisės akto normos praranda savo reguliacinę funkciją, o kompetentinga institucija neužtikrino nei Direktyvos tikslo įgyvendinimo, nei veiksmingos asmenims suteiktų teisių apsaugos[xxvii]. 

Ko yra siekiama kompetentingos institucijos piniginiais reikalavimais aplinkosauginėse bylose Lietuvoje: realiai atlyginti žalą aplinkai ar nubausti taršos incidentą sukėlusius subjektus? 

UAB „Gintrėja“ sukelto aplinkosauginio incidento valdymo metu AAD pareiškė 33,273 mln. eurų ieškinį, kurio pagrindu įmonės vadovui ir akcininkui buvo areštuotas asmeninis turtas bei sugriautas jo asmeninis gyvenimas, sutryptas jo geras vardas ir dalykinė reputacija. Nagrinėjant bylą buvo parengtas aplinkos atkūrimo priemonių planas, kurį iš dalies įgyvendinus (jo įgyvendinimo kaštai siekė apie 100 000 eurų), AAD civilinį ieškinį nuo 33 mln. eurų sumažino iki 16 mln. eurų, o, įgyvendinus šiame plane numatytas likusias aplinkos atkūrimo priemones, jo apskritai atsisakė. 

Taip ir liko neaišku, kodėl šioje byloje AAD nepriėmė privalomo nurodymo, įpareigojančio už taršos incidentą atsakingą asmenį parengti aplinkos atkūrimo priemonių planą ir jį įgyvendinti tam, kad pažeistas aplinkos elementas būtų atstatytas į pradinę padėtį taip, kaip to reikalauja Direktyva ir ją įgyvendinantys nacionaliniai teisės aktai, o prioritetą suteikė civilinio ieškinio pareiškimui bei žalos aplinkai fakto ir dydžio nustatymui taikant Metodiką. 

Šiuo metu tai, deja, tėra retorinis klausimas. Tačiau stebint tokį žalos aplinkai reguliavimo algoritmą pasitikėjimas mūsų visų valstybe ir Direktyvą įgyvendinančios kompetentingos institucijos autoritetas ir toliau bliūkšta. Vyksta valstybės erozija aplinkosaugos srityje[xxviii].

Parengė advokatų kontoros „Glimstetd“ partneris Linas Sesickas.

[i] Tokia institucija Lietuvoje yra Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos.

[ii] Žr. Direktyvos 6 ir 7 straipsnį.

[iii] Žr. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.

[iv] Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas 2010 m. kovo 9 d. sujungtose bylose C-379/08 ir C-380/08 dėl Tribunale amministrativo regionale della Sicilia (Italija) 2008 m. birželio 5 d. ir 19  d. nutartimis, kurias Teisingumo Teismas gavo 2008  m. rugpjūčio 21  d., pagal EB 234 straipsnį pateiktų prašymų priimti prejudicinį sprendimą bylose Raffinerie Mediterranee (ERG)SpA (C-379/08), Polimeri Europa SpA, Syndial SpA prieš Ministero dello Sviluppo economico (toliau – ESTT 2010-03-09 sprendimas) 46 punktas.

[v] Žr. Direktyvos 7 straipsnį.

[vi] Pagal Direktyvos II priedą.

[vii] Žr. Direktyvos 7 straipsnio 2 dalį.

[viii] Pagal Direktyvos 6 straipsnio 2 dalį.

[ix] Žr. ESTT 2010 m. kovo 9 d. sprendimą sujungtose bylose C-378/08 (ERG) Raffinerie Mediterranee (ERG) SpA ir kt. v Ministero dello Sviluppo economico ir kt.) ir C-479/08 (Buzzi Unicem ir kt.).

[x] Žr. ESTT 2015 m. kovo 4 d. sprendimą byloje C-534/13 Ministero dell’Ambiente v Fipa Group Srl.

[xi] Žr. Direktyvos 2004/35/EB 6 straipsnio 3 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį.

[xii] Pagal Direktyvos 18 straipsnio 1 dalį.

[xiii] Žr. Direktyvos 2004/35/EB 6 ir 7 straipsnius.

[xiv] Effet utile (pranc. principe de l’effet utile) – tai ES teisės aiškinimo principas, pagal kurį ES teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad jos būtų kiek įmanoma veiksmingos ir praktiškai naudingos, o ne vien formaliai egzistuotų. Jei yra keli galimi jų aiškinimai, pasirenkamas tas, kuris užtikrina realų ES teisės veikimą ir tikslų pasiekimą. Praktikoje tai reiškia, kad nacionalinės teisės normos turi būti aiškinamos (i) atsižvelgiant į ES teisę, (ii) jos negali būti taikomos ar aiškinamos siauriau, jei jos panaikintų ar susilpnintų ES teisės poveikį, o ES teisės nuostatos aiškinamos (i) teleologiškai (pagal tikslą), (ii) vengiama aiškinimo, kuris padarytų nuostatą beprasmę ar neveiksmingą.

[xv] Europos Sąjungos aplinkosaugos teisės struktūrinis principas – tai pagrindinė normatyvinė idėja, kuri formuoja Europos Sąjungos aplinkos teisės sistemą, jos turinį, aiškinimą ir taikymą. Tokie principai veikia kaip teisėkūros, teisės aiškinimo ir praktinio įgyvendinimo orientyrai. Europos Sąjungos aplinkos teisėje dažniausiai išskiriami šie pagrindiniai struktūriniai principai (įtvirtinti SESV 191 straipsnyje): (1) prevencijos principas (angl. principle of prevention) – aplinkos žala turi būti užkardoma iš anksto, o ne šalinama jai jau atsiradus; (2) atsargumo principas (angl. precautionary principle) – jei yra mokslinis neapibrėžtumas dėl galimos žalos aplinkai ar sveikatai, gali būti taikomos apsaugos priemonės net ir neturint galutinio mokslinio įrodymo; (3) žalos atlyginimo jos šaltinyje principas (angl. rectification at source) – aplinkos žala turi būti šalinama ten, kur ji atsiranda, o ne perkeliama kitur; (3) principas „teršėjas moka“ (angl. polluter pays principle) – asmuo ar subjektas, sukėlęs taršą, turi padengti jos prevencijos ir pašalinimo kaštus.

[xvi] Žr. Direktyvos 6–7 straipsnius.

[xvii] Tai yra ją vykdo valdžios institucijos, privalančios užtikrinti žalos prevenciją ir ištaisymą (atlyginimą) (veikti gindamos aplinkos interesus).

[xviii] Europos Komisijos iniciatyva parengto Direktyvos 2004/35/EB taikymo vadovo, skirto ir aplinkosaugines bylas nagrinėjantiems ES valstybių teismams (toliau – Direktyvos 2004/35/EB taikymo vadovas), 10 puslapis [Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva: Mokymų vadovas ir pridedamos skaidrės, Europos Komisijos Aplinkos generaliniam direktoratui, Sutarties Nr. 070307/2012/621542/SER/A1, „eftec“ „STRATUS CONSULTING“, 2013 m. vasario mėn., 50 lapas („Environmental Liability Directive: Training Handbook and Accompanying Slides“ For European Commission DG, Environment Contract Reference No. 070307/2012/621542/SER/A1, eftec STRATUS CONSULTING, February 2013, 50 page), prieiga per internetą

Environmental Liability Directive: (europa.eu)].

[xix] Baudinis nuostolių atlyginimas – tai kaip bauda skiriamas žalos atlyginimas, kurio tikslas yra pakeisti ar sulaikyti atsakovą bei kitus nuo elgesio, panašaus į tą, kuris sudarė bylos pagrindą. Jis taip pat yra pagrindinis aplinkos politikos principas, įtvirtintas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 191 straipsnio 2 dalyje.

[xx] Direktyvos 2004/35/EB taikymo vadovo 10 puslapis.

[xxi] Žr. ESTT 1994-07-14 sprendimą Faccini Dori, C-91/92, EU:C:1994[xxi], 2005-06-16 sprendimą Pupino, C-105/03, EU:C:2005:386). Prieiga per internetą Cases - InfoCuria - Court of Justice of the European Union

[xxii] Žr. ESTT sprendimą byloje C-14/83 von Colson and Kamann v Land Nordrhein-Westfalen, kuriame suformuluotas principas effet utile ir direktyvos „ištuštinimo“ draudimas. Jame ESTT suformulavo pamatinę taisyklę – direktyvos turi būti taikomos taip, kad būtų užtikrintas jų praktinis veiksmingumas (effet utile). ESTT aiškiai pasakė, kad formalios priemonės, kurios neleidžia realiai pasiekti direktyvos tikslo, prilygsta direktyvos neįgyvendinimui.

[xxiii] Žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023-07-05 sprendimą norminėje byloje Nr. I-9-415/2023.

[xxiv] Žr. ESTT 1991-11-19 sprendimą sujungtos bylos C-6/90 ir 9/90, tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos [1991] ECR. I05357, prieiga per internetą eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/HTML/?uri=CELEX:61990CJ0006

[xxv] Žr. Vaitkevičiūtė A. „Valstybių narių atsakomybė dėl privatiems asmenims padarytos žalos, pažeidus Europos Bendrijos teises: kilmė, samprata ir sąlygos“ // Jurisprudencija. 2007, Nr. 7(97). P. 66, 124.

[xxvi] Pretura di Bassano del Grappa (Sezione lavoro), sentenza 9 luglio 1992, n. 273/92; žr. taip pat Paul Craig and Gráinne de Búrca, EU Law: Text, Cases, and Materials (Oxford: Oxford University Press, 2020), 260–262; Takis Tridimas, The General Principles of EU Law (Oxford: Oxford University Press, 2006), 505–507, prieiga per internetą EU Law: Text, Cases, and Materials - Paul Craig, Gráinne De Búrca - Google Books

[xxvii] Žr. ESTT sprendimą Francovich ir Bonifaci prieš Italijos Respubliką, sujungtos bylos C-6/90 ir C-9/90 (1991); taip pat Irena Žvaigždinienė, „Direktyva 2004/35/EB – ar pasiektas tikslas sukurti bendrą žalos aplinkai prevencijos ir ištaisymo sistemą Europos Sąjungoje?“, Teisė 85 (2012): 7–24; Gerrit Betlem ir Edgar Brans (red.), Environmental Liability in the EU: The 2004 Directive Compared with US and Member State Law (The Hague: Kluwer Law International, 2008).

[xxviii] Valstybės erozija – tai laipsniškas ir struktūrinis valstybės gebėjimo vykdyti pagrindines funkcijas silpnėjimas, pasireiškiantis instituciniu neefektyvumu, formaliu, neveiksmingu teisės normų taikymu, viešosios valdžios atsakomybės ir kontrolės mechanizmų ištuštėjimu.