Nuo eksperimentų prie strategijos: kaip Lietuva įsitvirtina DI žemėlapyje
Statistika rodo, kad 20 proc. šalies bendrovių ir 15 proc. viešojo sektoriaus organizacijų savo veikloje naudoja DI sprendimus. Nors DI skvarbos rodikliai auga eksponentiškai, nepavyksta išvengti ir chaoso, nes technologijos dažnai diegiamos greičiau, nei apibrėžiami strateginiai tikslai ir atsakomybės.
Guoda Šileikytė, advokatų kontoros WALLESS asocijuotoji partnerė ir sertifikuota informacijos privatumo profesionalė (CIPP/E, CIPM), apžvelgia, kad 2025 m. tapo intensyvaus DI produktų kūrimo laikotarpiu.
„Atrodė, kad visi startuoja su DI produktais, darbdaviai skatino darbuotojus kuo daugiau juos naudoti ir tapti DI čempionais, daugėjo įrankių. Tačiau dažnu atveju tai buvo pavieniai kasdieniai patobulinimai ir įmonės neturėjo aiškios strategijos, kuri išgrynintų, ko verslui iš tikrųjų reikia, kad įvyktų reali skaitmeninė transformacija“, – pasakoja ji.
Anot teisininkės, organizacijoms svarbu aiškiai apsibrėžti, kuriose veiklos srityse DI gali turėti didžiausią poveikį, kokie duomenys tam bus naudojami ir kas prisiima atsakomybę už sprendimų kokybę. Būtent čia susikerta strategijos ir atitikties principai: neįsivertinus šių aspektų iš anksto, DI iniciatyvos dažnai lieka pavieniais eksperimentais, kurių nauda sunkiai pamatuojama.
G. Šileikytės teigimu, DI sprendimų spurtas parodė, kad verslui kasdien tenka spręsti ne futuristinius scenarijus, o konkrečius, su atsakomybe susijusius klausimus. Nuo pasirinktų technologinių sprendimų priklauso įmonių teisinė rizika, reputacija ir gebėjimas išlaikyti konkurencingumą ilgalaikėje perspektyvoje.
„Bendraudama su verslo atstovais pastebiu, kad kuriant technologinius produktus, ypač startuolių stadijoje, ne visada nuo pat pradžių įvertinami DI reguliavimo aspektai. Vėliau, pardavimo ar audito metu, paaiškėja, kad pradžioje buvo padaryta klaidų“, – teigia pašnekovė.
Kur prasideda atsakomybė
Augant DI sprendimų mastui, verslui tenka ne tik kurti inovacijas, bet ir aiškiai suprasti reguliavimo ribas bei rizikų klasifikavimą. ES Dirbtinio intelekto aktas, pasak teisininkės, reiškia pareigą sistemingai įsivertinti savo vaidmenį vertės grandinėje bei užtikrinti skaidrumą ir atsekamumą, ypač tais atvejais, kai sprendimai daro įtaką žmogaus teisėms, finansinėms galimybėms ar profesinei ateičiai. Jos nuomone, DI akto įsigaliojimas daugeliui verslų primena pirmuosius BDAR įsigaliojimo metus.
„Reikia pradėti ruoštis, rengti dokumentaciją, įsivertinti procesus. Viena iš pareigų bus skaidrumas – informuoti žmones, kad jų atžvilgiu naudojamas dirbtinis intelektas, kaip ir anksčiau reikėjo informuoti, kaip naudojami jų duomenys“, – sako G. Šileikytė.
DI akto logika apibrėžia ne tik reikalavimus, bet ir ribas, nes kai kurios praktikos Europoje nėra leidžiamos.
„Tam tikri modeliai, pavyzdžiui, manipuliatyvūs ar realiu laiku vykdantys biometrinį sekimą, jau yra draudžiami, tokios sistemos negali būti naudojamos Europoje ar prieš Europos gyventojus“, – pažymi teisininkė.
Didelės rizikos DI sistemos dažniausiai siejamos su jautriomis sritimis: sveikatos apsauga, darbo santykiais, medicinos prietaisais.
„DI gali klysti, kaip ir žmogus. Jeigu sistema išsiųs šimtą sąskaitų ir vienoje bus klaida, tikėtina, kad rizika pateisina naudą. Tačiau, jei kalbėtume apie medicinos prietaisą operacijos metu, rizikos tolerancija čia iš esmės skiriasi“, – pabrėžia G. Šileikytė.
Anot jos, mažos ar minimalios rizikos sistemos paprastai neveikia jautrių sričių ir nesukelia diskriminavimo ar žalos žmogaus gyvybei grėsmės, o didelės rizikos sprendimai turi būti tikrinami, vertinami ir dažnai – sertifikuojami.
L. Fabijonavičius teigia, kad nuo rizikos lygio priklauso ir skaidrumo reikalavimai.
„Paprastesni reikalavimai taikomi mažesnės rizikos sistemoms. Lietuvoje turime daug įmonių, kurios neturi savo kalbos modelių ar agentų, bet naudoja DI kaip pagalbinę sprendimo priėmimo priemonę. Vis dėlto yra ir tokių sprendimų, kurie patenka į jautresnes sritis“, – sako jis.
Šiais atvejais svarbus ne tik skaidrumas, bet ir atsakomybės paskirstymas, ypač kai DI rekomendacijos turi tiesioginės įtakos žmogaus finansinei ar profesinei ateičiai. Kaip pavyzdį L. Fabijonavičius pateikia finansų sektorių.
„Yra įmonių, kurios kuria sprendimus bankams – pavyzdžiui, padeda nuspręsti, ar suteikti paskolą. Bankui tai gali būti vienas iš daugelio sprendimų, bet žmogui tai – sprendimas dėl būsto, finansinės ateities. Modelio apmokymas, naudojami duomenys, galimos diskriminacijos rizikos – visa tai tampa itin svarbu. Pagal aktą, galutinį sprendimą turi priimti žmogus, tačiau natūralu, kad matant sistemos rekomendaciją, sprendimą priimti tampa lengviau“, – sako jis.
Būtent todėl didelės rizikos DI sistemos, kurios daro reikšmingą poveikį žmogaus gyvenimui ar teisėms, turi atitikti aiškius etikos ir atsekamumo standartus visoje ES.
Kviečia naudotis pagalba
Augant rizikoms, vien reguliavimo nepakanka – reikia aiškių mechanizmų, kurie leistų įmonėms saugiai testuoti sprendimus, įsivertinti atitiktį ir išvengti potencialiai brangių klaidų. L. Fabijonavičius pasakoja, kad šiame etape verslas nėra vienas – valstybė ir Inovacijų agentūra siekia mažinti neapibrėžtumą, siūlo konsultacinę pagalbą, finansinius instrumentus bei infrastruktūrinius sprendimus.
„Pernai buvo pakeistas Technologijų ir inovacijų įstatymas, kuriuo mums paskirtos dvi funkcijos. Pirmoji – notifikuojančios institucijos funkcija, kuri reiškia, kad vertiname ir prižiūrime atitikties vertinimo įstaigas – aukštos kvalifikacijos institucijas, kurios gali padėti įmonėms pasirengti Dirbtinio intelekto akto atitikčiai“, – teigia pašnekovas.
Vienas svarbiausių praktinių instrumentų, kuriuos siūlo Inovacijų agentūra – reguliacinė DI smėliadėžė, kurią naudodamos įmonės gali konsultuotis ir testuoti vidutinės ar didelės rizikos DI sprendimus realiomis sąlygomis, prieš jiems patenkant į rinką, taip pat konsultuotis su specialistais dėl Europos Sąjungos DI akto reikalavimų taikymo praktikoje.
„Smėliadėžė veikia dviem lygmenimis. Pirmasis – bazinė konsultacinė funkcija. Bet kuri įmonė gali kreiptis elektroniniu paštu ar telefonu ir gauti atsakymus į su DI susijusius klausimus. Antrasis – smėliadėžės ciklai, kurių dalyviams bus teikiamos išsamios ekspertinės konsultacijos įvairiose srityse – nuo duomenų valdymo, kibernetinio saugumo, duomenų etikos iki infrastruktūros sprendimų“, – dalinasi L. Fabijonavičius.
Planuojama organizuoti penkis tokius ciklus, šiuo metu vyksta atranka į pirmąjį ciklą.
VERSLO TRIBŪNA
Energetikos infrastruktūros grupės „DS1“ dukterinė įmonė UAB „DS1 Service“ pasirašė aptarnavimo ir priežiūros (angl. O&M) sutartį su „Elektrum Lietuva“, pagal kurią prižiūrės dalį „Elektrum Lietuva“ atsinaujinančios energetikos infrastruktūros portfelio – iš viso 331,7 MW elektros tinklų infrastruktūros visoje Lietuvoje. Toks mastas – tai ženklas, kad rinka pereina į brandos etapą, kuriame svarbiausia tampa ne tik pastatyti parkus, bet užtikrinti jų patikimą kasdienę generaciją. Būtent todėl O&M paslaugos vis dažniau vertinamos kaip verslo funkcija, tiesiogiai susijusi su prastovų kontrole ir investicijų grąža.
„Švyturys“ – kokybiškiausio alaus gamintojas Lietuvoje. Mažai bendrovių sau galėtų leisti tokius drąsius teiginius, tačiau tai – ne reklaminis šūkis, o tvirta ir ne vienerius metus nesikeičianti vartotojų nuomonė, kurią išgirdusi Šveicarijos sertifikavimo organizacija „Icertias“ daryklos gaminius įvertino prestižiniu QUDAL aukso medaliu. Kokybė „Švyturio“ darykloje nėra tik standartų laikymasis, tai – organizacijos kultūros dalis.
Žemų kainų prekybos tinklas „Lidl Lietuva“ nuolat ieško būdų mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas visoje savo veikloje. 2024 finansiniais metais net 98,9 proc. bendrovės parduotuvėse ir logistikos centruose naudojamos elektros energijos buvo iš atsinaujinančių šaltinių. Apie tai, kaip prie mažesnio poveikio aplinkai prisideda ant pastatų stogų įrengiamos saulės elektrinės, elektromobilių įkrovimo stotelės ir kiti gamtą tausojantys sprendimai, plačiau pasakojama naujausiame įmonės tvarumo žurnale.
Paprastumas, funkcionalumas, ilgaamžiškumas ir gebėjimas patenkinti realius vartotojų poreikius – tokia kryptimi juda pramoninis dizainas. Informacijos ir sprendimų triukšme vertę kuria ne įmantri forma ar technologijų gausa, o gebėjimas tiksliai spręsti konkrečias problemas. Dizaino ekspertai pasakoja, kas lemia šį pokytį, kaip keičiasi dizainerio vaidmuo ir kokių kompetencijų reikia rinkai.
„Mūsų ir projekto partnerės Ryšių reguliavimo tarnybos tikslas – sudaryti galimybę įmonėms realiomis rinkos sąlygomis ištestuoti produktus, kol jie dar nepasiekė rinkos, kad verslas nuo pat pradžių suprastų, kokie reikalavimai yra taikomi ir kokių problemų gali kilti. Dažnai Europoje ar Lietuvoje priimamas įstatymas, o vėliau paaiškėja, kad verslui nėra aišku, kaip jį įgyvendinti. Smėliadėžė padeda iš anksto identifikuoti problemas ir sukurti aiškų procesą. Tai nėra simuliacinė aplinka – produktai testuojami realiomis sąlygomis, su realiais vartotojais, bet procesas yra kontroliuojamas“, – dalinasi jis.
Pasak L. Fabijonavičiaus, šis procesas leis įmonėms pakoreguoti sprendimus ir į rinką išleisti atitiktį jau užtikrinančius produktus.
„Didžiausia baimė – baudos. Smėliadėžė leidžia šios rizikos išvengti, nes padeda pasirengti iš anksto“, – pažymi jis.
Planuojama, kad kiekviename smėliadėžės, kuri finansuojama pagal Europos struktūrinių fondų taisykles, cikle dalyvaus 10-12 įmonių. G. Šileikytė sako, kad toks formatas verslui padės kurti bendruomenę ir dalintis idėjomis.
„Į smėliadėžę patekusioms įmonėms tai bus ne tik reguliacinė, bet ir bendradarbiavimo erdvė“, – sako ji.
Stabdis verslo inovacijoms?
G. Šileikytė akcentuoja, kad ne mažiau svarbus aspektas – investicijų efektyvumas.
„Konsultacijų bendrovės „Gartner“ duomenimis, tik nedidelė dalis DI įrankių iš tiesų kuria realią vertę įmonėms. Kalbama, kad atsiperka tik kas penkta investicija į DI. Jeigu verslas ar valstybė veiks be aiškios strategijos ir plano, rizika išleisti pinigus be rezultato tampa labai reali“, – sako ji.
Investicijų grąžos klausimas glaudžiai susijęs su tuo, ar įmonė pajėgi įrodyti sprendimo patikimumą, ypač kai DI tampa „pirmuoju filtru“ jautriuose procesuose.
„Jeigu realiai nesupranti, kaip dirbtinis intelektas priėmė sprendimą, kaip gali patikrinti, ar jis buvo teisingas? Labai svarbu, kokiais duomenimis modelis buvo apmokytas. Jeigu juose jau buvo diskriminacinių elementų, sistema tai atkartos“, – sako ji.
L. Fabijonavičius papildo, kad tokių rizikų gali kilti, pvz., HR procesuose.
„Finansų įstaigos, personalo atrankos bendrovės – tai sritys, kur DI naudojimas sparčiai auga. Generatyvinis DI leidžia kandidatams per trumpą laiką parengti dešimtis paraiškų, net pasiruošti pokalbiams. Tačiau nesinorėtų, kad pirminį sprendimą priimtų sistema vietoj žmogaus. Taip, žmogaus laikas ribotas – negali skirti valandos kiekvienam CV, o DI gali tai padaryti per sekundę. Bet tuomet atsiranda rizika diskriminuoti dėl istorinių darbo rinkos duomenų – lyties, amžiaus ar kitų kriterijų. Mūsų tikslas – šią riziką kiek įmanoma sumažinti“, – sako jis.
G. Šileikytė primena, kad pagal Dirbtinio intelekto aktą skirtingiems subjektams tenka ir skirtingos pareigos.
„Didžiausia atsakomybė teks tiekėjams – tiems, kurie kuria ir pateikia sistemas rinkai. Dažniausiai tai – didžiosios tarptautinės bendrovės, kurios jau dabar aktyviai veikia JAV ar kitose rinkose“, – sako ji.
Nors pirmiausia dėmesys gali būti nukreiptas į didžiuosius rinkos žaidėjus, tačiau ilgainiui reikalavimai bus taikomi visiems. Anot teisininkės, sankcijos nesilaikantiems reikalavimų gali būti reikšmingos.
„Baudos numatomos net didesnės nei už BDAR pažeidimus. Todėl ignoruoti skaidrumo ar atitikties reikalavimus – nepatartina. Net jei DI įrankis atrodo mažas ar nereikšmingas, tai nereiškia, kad jis nepateks į reguliuotojų akiratį“, – pažymi G. Šileikytė.
L. Fabijonavičius priduria, kad reguliacinis poveikis taip pat dažnai pervertinamas.
„Europos Sąjungos vertinimu, tik apie 14 proc. visų DI sistemų iš tiesų patenka į didelės rizikos kategoriją. Tai reiškia, kad griežčiausi reikalavimai palies santykinai nedidelę dalį įmonių. Likusioms poveikis bus minimalus – reikės užtikrinti skaidrumą, informuoti, kad naudojamas DI, etiškai tvarkyti duomenis – tą ir taip reikėtų daryti“, – pažymi jis.
Vienas dažniausių kritinių argumentų, kuriuos akcentuoja verslas – esą DI aktas stabdo inovacijas.
„Dažnai klausiama, ar šis aktas priimtas tam, kad stabdytų verslą. Mano vertinimu, pagrindinis tikslas – apsaugoti žmogų, kad jo atžvilgiu nebūtų priimami žalingi ar nepateisinami sprendimai. Taip pat – suvaldyti proveržį, kuris kitu atveju galėtų tapti nebekontroliuojamas“, – sako ji.
Teisininkė atkreipia dėmesį ir į platesnį geopolitinį kontekstą.
„Kartais girdime komentarą: Europa turi aktą, o Amerika – dirbtinį intelektą. Tačiau net ir didžiosios technologijų įmonės prašo „sustabdyti laikrodį“ (angl. „stop the clock“, nes nespėja prisitaikyti prie reikalavimų. Tai rodo, kad ne tik teisė, bet ir verslas kartais nespėja su technologijų tempu“, – pastebi G. Šileikytė.
Ji taip pat primena, kad dalis technologinių reikalavimų didelės rizikos sistemoms įsigalios tik 2027 m., galimi ir papildomi pakeitimai.
Ambicingi „LitAI“ tikslai
Kitas Lietuvai svarbus žingsnis – „LitAI“ projektas, kuriuo siekiama sukurti nacionalinę dirbtinio intelekto infrastruktūrą su didelio našumo skaičiavimo pajėgumais. G. Šileikytės teigimu, vienintelė tokia DI gamykla Baltijos šalyse, kuri, kaip planuojama, suteiks prieigą prie HPC infrastruktūros, skatins DI sprendimų komercializaciją ir ruoš talentus, yra viena svarbiausių pastarųjų metų DI iniciatyvų Lietuvoje.
L. Fabijonavičius pasakoja, kad projektą įgyvendinantį konsorciumą sudaro 11 partnerių: Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Kauno technologijos universitetas, VILNIUS TECH, Valstybės duomenų agentūra, institucijos, dirbančios su valstybės duomenų įgalinimu, Lietuvos radijo ir televizijos centras, Inovacijų agentūra bei trys verslo asociacijos.
„Projektas, kurio bendra vertė sieks 130 mln. Eur, bus įgyvendinamas etapais. Šiemet, tikėtina rudenį, startuos vadinamosios „soft“ veiklos: įmonių konsultacijos, renginiai, studentų programų kūrimas. O nuo 2028 m. pradžios turėtų būti visiškai parengta DI infrastruktūra“, – sako pašnekovas.
Didžiausia projekto nauda – prieiga prie didelio našumo skaičiavimo (HPC) infrastruktūros su visa konsultacine pagalba: nuo modelių treniravimo iki technologinių įgyvendinimo sprendimų. „LitAI“ planuojama paruošti apie 4.000 studentų, pritraukti šimtus DI tyrėjų iš Lietuvos ir užsienio, sukurti apie 100 didelio našumo modelių ir daugiau kaip 100 DI pagrindu veikiančių aplikacijų. Taip pat keliama ambicija pasiekti 4-6 kartų investicijų grąžą. Skaičiuojama, kad tokiu atveju valstybei galėtų sugrįžti 240–360 mln. Eur vertė.
„Tikslai ambicingi. Tikimės, kad labiausiai DI infrastruktūra pravers viešojo sektoriaus įmonėms, transporto ir logistikos, pramonės ir inžinerijos sektoriams. Ypač didelis duomenų potencialas slypi personalizuotos medicinos srityje. Taip pat stipriai orientuojamės į sritis, kuriose Europa jau yra pasirinkusi strateginę kryptį: energetiką, žaliąsias technologijas, kibernetinį saugumą“, – vardija L. Fabijonavičius.
G. Šileikytė pasitikslina, ar DI gamyklos infrastruktūra bus prieinama visoms Lietuvos įmonėms. Prieigą prie infrastruktūros bus galima gauti teikiant paraišką, taip pat – pasinaudojant „EuroHPC“, ar tokiais ES kvietimais, kaip „Horizon“.
„Skirtingais kanalais ir skirtingoms sritims bus galima suteikti prieigą vienu metu. Be to, dalis paslaugų, ypač didesnėms įmonėms, galės būti komercializuojamos. Mūsų tikslas – kad sistema veiktų lanksčiai ir būtų realiai naudojama“, – pažymi L. Fabijonavičius.
