Rusijos galia – popierinis tigras, sąjungininkai byra vienas po kito

Irano prezidentas Masoudas Pezeshkianas (kairėje) ir karo nusikaltimais kaltinamas Rusijos autoritarinis lyderis Vladimiras Putinas. Kristinos Kormilitsynos (TASS / „ZUMA Press“ / „Scanpix“) nuotr.

Rusijos užsienio politika patiria sisteminę krizę. Pasirinkęs atvirą konfrontaciją su Vakarais, Kremlius sparčiai praranda pozicijas savo įtakos zonoje. Nors Maskva tikėjosi, kad pergalė šioje kaktomušoje atkurs jos statusą toli už Europos ribų. Nuo Damasko iki Teherano per pastaruosius 13 mėnesių autoritariniai režimai, kurie anksčiau naudojosi artimais ryšiais su Kremliumi, svarbiausiu režimui metu pajuto – Maskvos parama nieko verta. Įstrigusi savo pačios sukeltame žiauriame kare Ukrainoje, Rusija savo buvusioje įtakos zonoje neturi svertų reaguoti, tad belieka tik skėsčioti rankomis.

Rusijos užsienio politika, kurią šiuo metu vienvaldiškai formuoja karo nusikaltimais kaltinamas Rusijos autoritarinis lyderis Vladimiras Putinas, dabar vykdoma neformaliame patikimų asmenų rate, kurį sudaro prezidento administracijos atstovai, specialusis pasiuntinys Kirilas Dmitrijevas ir kiti tarpininkai, o oficiali diplomatinė biurokratija atlieka daugiausia reprezentacines funkcijas. Toks susitarimas užtikrina didelį kontrolės lygį, tačiau panaikina grįžtamojo ryšio mechanizmus ir sistemos savikontrolės galimybes.

Silpnos institucijos ir įsigalėjusi stagnacija aukščiausiuose sluoksniuose atėmė iš Maskvos galimybę veiksmingai reaguoti į daugelį iššūkių, kurių sukėlė karas prieš Ukrainą. Rusijos įtakos mažėjimas nuo 2022 m. smarkiai paspartėjo ir dabar jau akivaizdžiai yra matomas daugelyje regionų. Dėl karo prarastas pasitikėjimas daro Maskvą vis mažiau patrauklia partnere. Dabar ji dažnai yra tik viena iš daugelio išorės veikėjų – nebe stipriausia ir vis mažiau gebanti daryti įtaką tarptautinei darbotvarkei.