Seime kelią skinasi aplinkosaugos pakeitimų paketas: ko laukti pakuočių sektoriui?

Advokatė Vilma Sabaliauskienė, advokatų kontoros WIDEN partnerė, pažymi, kad daugiau dėmesio skirti aplinkosaugai įstatymo leidėją skatina ir nauji pažeidimai iš verslo pusės, aplinkosauginės nelaimės ar gaisrai. Būtent taip 2020 m. pavasarį Seime gimė „Klaipėdos paketas“, kuris numatė kontrolės ir atsakomybės griežtinimą, susijusį su Kuršių marių taršos atveju. Dabartiniams ruošiamiems pokyčiams įtakos turi ir „Metrail“ atvejo byla.

Šių metų pavasarį Seimas pradėjo svarstyti net penkių Aplinkos ministerijos pateiktų įstatymų pakeitimo projektus: Atliekų tvarkymo įstatymo, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo, Rinkliavų įstatymo, Aplinkos apsaugos įstatymo, Administracinių nusižengimų kodekso. Pakeitimų pakete peržiūrimi rinkliavų sudėties, apmokestinamųjų gaminių, alyvos, elektros ir elektronikos, padangų atliekų tvarkymo pakeitimai, numatoma plėsti savivaldybių atsakomybę, griežtinti sankcijas už neteisingą duomenų pateikimą, mažinti kai kurią administracinę naštą ir kt.

„Pakuočių sričiai šiame pakete skirta nemažai dėmesio. Siekiama išspręsti aiškius sistemos veikimo trūkumus bei užtikrinti gamintojo atsakomybės principo veikimą, pagal kurį už pakuočių atliekų tvarkymą per visą jų būvio ciklą – nuo išleidimo į rinką iki galutinio sutvarkymo – atsako ir jį apmoka teršėjas. Tai yra įmonė, kuri importavo gaminiais pripildytą pakuotę arba supakavo savo gaminius Lietuvoje“, – pokyčius aptaria V. Sabaliauskienė.

Aplinkos ministerija pripažįsta, jog problemas reikia spręsti neatidėliojant, nes, pagal Europos Komisijos ankstyvojo perspėjimo ataskaitą (angl. Early warning report), Lietuvai kyla rizika nepasiekti 2025 m. komunalinių atliekų paruošimo pakartotiniam naudojimui ir perdirbimo bei 2025 m. visų pakuočių atliekų perdirbimo tikslų.

„2024 m. gruodį įsigaliojo Europos Sąjungos Pakuočių reglamentas, kuris panaikino anksčiau galiojusią Pakuočių ir pakuočių atliekų direktyvą, tad nauji pakeitimai turėtų būti svarstomi būtent naujojo reglamento šviesoje. Tai reiškia, kad pakuočių sektoriuje turėtų būti toliau stiprinimas ir plečiamas gamintojų atsakomybės principas“, – sako V. Sabaliauskienė.

Bylų pamokos

Viena iš Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimuose svarstomų naujovių skelbia, kad kolektyvinė pakuočių organizacija pavedimo sutartyje turi įsipareigoti kompensuoti nariams ir pavedimo davėjams nuostolius, kurie kyla jei užduotis sutvarkyti pakuočių atliekas nėra įvykdyta ir jiems reikia sumokėti mokestį už aplinkos teršimą gaminių ar pakuočių atliekomis.

„Tokiu būdu siekiama apsaugoti verslą nuo pasikartojančių „Metrail“ atvejų ateityje.  Nustatyta, jog 2013-2015 m. „Metrail“ netinkamai sutvarkė 14,5 tūkst. tonų metalinių ir 500 tonų plastikinių pakuočių. Įmonės, gavusios atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus iš pakuočių atliekų tvarkymą organizavusių kolektyvinių organizacijų viešosios įstaigos PTO bei „Žaliasis taškas, gavo ir  iš viso apie 30 mln. Eur siekiančią taršos mokesčio mokestinę lengvatą, kuri vėliau buvo panaikinta. Paskutinį tašką šioje byloje Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas turi padėti jau šią liepą ir verslas nekantriai laukia rezultato bei galimų išeičių dėl patirtų nuostolių“, – primena advokatė.

Kolektyvinių pakuočių organizacijų argumentas, kad jos „Metrail“ istorijoje neturėjo kontrolės instrumentų, taip pat sulaukė įstatymų leidėjo dėmesio. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas pildomas nauja nuostata, kuria organizacijoms suteikiama  teisė „atlikti pakuočių atliekų tvarkytojų patikrinimus, kad įsitikintų, ar teisinga jų pateikiama informacija apie surenkamą, vežamą, paruošiamą naudoti, naudojamą pakuočių atliekų kiekį“.

Pasak V. Sabaliauskienės, kaip šie patikrinimai bus atliekami kol kas nėra aišku. „Apmaudu, kad pakeitimai ateina tik po to, kai faktiniai nuostoliai jau patirti. Tačiau geriau vėliau, nei niekada“, – sako advokatė.

Pakuotė ar ne pakuotė

Naujuoju paketu sprendžiamas ir painus rebusas, kaip paskatinti gyventojus rūšiuoti, pakuočių atliekas surinkti atskirai nuo kitų antrinių ar mišrių komunalinių atliekų ir, tuo pačiu, užtikrinti nebrangią, visiems prieinamą atliekų surinkimo sistemą. Ne visos antrinės žaliavos, kuriomis atsikratome (pvz. plastikinis žaislas, sudužęs veidrodis), yra pakuočių atliekos, nors dažnai gyventojai viską meta į vieną konteinerį. Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimuose numatoma, kad pakuočių atliekos turi būti renkamos atskirai, be kitų atliekų, tinkamų perdirbti į antrines žaliavas, kas turėtų pagerinti rūšiavimą.

„Pagal gamintojo atsakomybės principą, gamintojai ir importuotojai turėtų organizuoti tik pakuočių atliekų tvarkymą, veidrodis, tapęs atlieka, nepatenka į šią sistemą. Pakuočių reglamentas taip pat nurodo, jog valstybės turėtų nustatyti didesnės gamintojo atsakomybės įgyvendinimo priemones, taisykles dėl pakuočių atliekų atskiro surinkimo“, – sako V. Sabaliauskienė.

Pakuotės tik verslo atsakomybei

Naujausiais Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimais siūloma ne tik atskirai surinkti pakuočių atliekas, nemaišant jų su kitomis atliekomis, tačiau ir užtikrinti atskirą finansavimą, tai yra už pakuočių konteinerio turinį turėtų apmokėti pakuočių kolektyvinės organizacijos, o už kitų atliekų (išskyrus pakuočių atliekas) sutvarkymą atsakytų savivaldybės, finansuodamos iš rinkliavos lėšų. Jei savivaldybė ir organizacija atskirai susitars, konteinerių turinio tvarkymo finansavimas galėtų būti vykdomas dalimis, atsižvelgiant į konteinerių turinio sudėties tyrimų rezultatus. Neapibrėžtumas savivaldybių atžvilgiu, pasak advokatės, taip pat kelia daug neaiškumų ir klausimų. Kita vertus, pakeitimais siūloma numatyti, jog organizacijos turėtų finansuoti ir pakuočių atliekų, kurios yra bendrame mišrių komunalinių atliekų sraute, sutvarkymą, nes gamintojai esą turėtų prisiimti atsakomybę už visas pakuotes, o ne tik tas, kurios teisingai patenka į pakuočių konteinerius.

„Kitaip tariant, jei sulčių pakuotę dėl nežinojimo, pernelyg ilgo kelio eiti iki konteinerio ar dar kitų priežasčių gyventojas tiesiog išmes į mišrių atliekų konteinerį, tai sulčių gamintojas turės sumokėti ir už šio pakelio išrūšiavimą ir visą galutinį sutvarkymą. Kyla klausimas, kodėl verslas, o ne gyventojas turi mokėti už šią taršą, jei pakuotė išrūšiuojama netinkamai ir kas yra tikrasis teršėjas šiuo atveju – sulčių gamintojas ar gyventojas? Ar šios atsakomybės už netinkamą rūšiavimą neturėtų prisiimti ir gyventojai bei vietos savivalda? Jei tokie pakeitimai bus priimti, pakuočių atliekų tvarkymas verslui gali išbrangti iki nepakeliamo lygio“, – sako advokatė.  

Atskiras pakuočių atliekų surinkimas nuo kitų atliekų srautų itin svarbus ir tuo aspektu, jog jis turi skatinti tinkamą, aukštos kokybės pakuočių atliekų perdirbimą. Tik tokiame procese pagaminamos medžiagos, kurių kokybė yra lygiavertė pradinių medžiagų kokybei ir kurios yra naudojamos pakuotėms arba kitoms paskirtims kaip pirminių žaliavų pakaitalas. Pakuočių reglamento pokyčiai verslą jau skatina daug investuoti ir ieškoti naujų sprendimų, kaip rinkai reikti perdirbamą pakuotę. Bet jei net geriausia nauja pakuotė bus išmetama kartu su maisto ar kitomis taršiomis atliekomis, jų tinkamumas aukštos kokybės perdirbimui labai sumažėja.

„Nors teisės aktais pripažįstama, kad svarbu kiek įmanoma labiau atskirti atliekų srautus, taip ir lieka neaišku, kodėl gyventojas turėtų norėti paeiti toliau iki reikiamo konteinerio ar sukti galvą dėl tinkamo, perdirbimą užtikrinančio rūšiavimo, jei jam nuo to visiškai niekas nesikeičia – už viską turi sumokėti verslas“, – svarsto advokatė ir pastebi, kad iššūkiai verslo laukia ne tik pakuotes projektuojant, keičiantis technologijoms, bet ir bandant išsigryninti teisines vingrybes bei nepasimesti jų gausoje.