Valstybės valdomos įmonės kvėpuoja privačioms į nugarą: arši kova dėl CEO

Ekspertai pastebi vis aršesnę konkurenciją tarp privačių ir valstybės valdomų įmonių bei viešųjų įstaigų. Abiejuose sektoriuose panašėja ne tik bazinis atlygis ir darbo sąlygos, bet ir galimybės prisidėti prie transformacijų ir ambicingesnių planų. Tiesa, skirtumai išlieka, ir kai kurių dalykų, net ir labai norint, nepavyks pakeisti.

„VVĮ ir viešosios įstaigos, norėdamos pritraukti TOP talentų, pradeda kurti konkurencingesnes darbo sąlygas, pabrėždamos ne tik finansinį atlyginimą, bet ir socialinę atsakomybę, stabilumą bei ilgalaikį poveikį visuomenei“, – pažymi Vytenis Šidlauskas, personalo paieškos bendrovės „Alliance for Recruitment“ partneris.

Mažėjantis atlyginimų atotrūkis

Pastaraisiais metais VVĮ ir viešosios įstaigos aktyviau stengiasi pritraukti aukštos kvalifikacijos vadovų. Baziniai atlyginimai gali konkuruoti su privačiu sektoriumi, o kai kuriais atvejais net jį pasiekti. Skaičiuojama, kad atlygių skirtumas gali siekti nuo 10% iki 50% arba kelis kartus.

„Skirtumai traukiasi, nes, norėdamos pritraukti geriausius profesionalus, VVĮ tiesiog privalo peržiūrėti ir savo atlyginimų sistemas. Be to, turėdamos nepriklausomas valdybas, jos numato ambicingesnius planus tiek dėl įmonės rezultatų, tiek ir vadovams. Taigi fiksuoti atlyginimai valstybiniame segmente jau yra ganėtinai priartėję prie privataus“, – VŽ paaiškina Šarūnas Dyburis, vadovų paieškos UAB „AIMS International Lietuva“ vadovaujantysis partneris.

Taip pat skiriasi atlygio struktūra – VVĮ ir viešojo sektoriaus įstaigose ji yra labiau reguliuojama ir dažnai susieta su griežtai nustatytais tarifais ar skalėmis. Privačioje bendrovėje taip pat daugiau lankstumo dėl premijų ir papildomų naudų sistemų. O ir dėl įmonės dydžio – apyvartos, darbuotojų skaičiaus – gali skirtis CEO atlygis. 

„Skirtumai labiausiai matomi papildomų motyvavimo priemonių srityje – versle dažniausiai taikomi sėkmės rodikliais grįsti priedai, susieti su EBITDA, įmonės pelningumu, rinkos dalies augimu ar kitais finansiniais rezultatais. Viešajame sektoriuje ši dalis mažiau dinamiška“, – pažymi Gabija Sudentė, personalo atrankos bendrovės „People Link“ atrankų komandos vadovė.

Š. Dyburis priduria, kad valstybiniame segmente priedų politikos yra ribotos ir dažnu atveju apsiriboja 1–2 atlyginimų dydžio priedais, retesniais atvejais gali siekti iki 30% fiksuoto metinio atlygio dydžio.

„Privačiame segmente tokie apribojimai yra retesni. Kai kuriais atvejais iki tam tikro planuojamo ar pageidaujamo rezultato skiriami priedai yra vienokie, o tą rezultatą viršijus, taikomi didesni koeficientai (viršytai daliai). Taip pat lanksčiau taikomos ilgalaikių premijų sistemos, pavyzdžiui, per opcionus“, – sako jis.

Kiek galima uždirbti?

Žinoma, vadovo atlygis privačiame versle ar VVĮ priklauso nuo bendrovės dydžio, kompleksiškumo, finansinių galimybių, konkrečios industrijos pelningumo, konkurencijos dėl talentų ir kitų faktorių.

„Valstybiniame segmente didžiausia priklausomybė yra nuo įmonės dydžio. Taip pat statuso – VĮ statusą turinčios turi daugiau apribojimų nei AB ar UAB. Valstybiniame segmente atlyginimai svyruoja nuo 6.000–7.000 Eur iki kiek daugiau nei 15.000 Eur bruto. Privačiame atlyginimai svyruoja nuo 7.000–8.000 Eur iki 20.000 Eur ir daugiau bruto“, – įvardija aukščiausių vadovų atlyginimus Š. Dyburis.

„Alliance for Recruitment“ partneris V. Šidlauskas atkreipia dėmesį, kad didesni atlygiai VVĮ vyrauja šaliai strategiškai svarbiose įmonėse. Visgi tokio svarumo pareigybė privačiame sektoriuje, pasak jo, kainuotų dar daugiauLLL.

„Lietuvos pašto vadovo atlyginimas apie 11.000 Eur bruto arba „Lietuvos geležinkelių“ CEO – apie 13.000 Eur bruto. Tai didelės ir netgi strategiškai svarbios šalies įmonės, tačiau už panašią atsakomybę ir kompleksiškumą privačiame sektoriuje šie atlyginimai būtų dvigubai didesni“, – pateikia pavyzdį V. Šidlauskas.

Be to, reikia pabrėžti, kad daugelyje valstybinių arba savivaldybių institucijų, universitetuose ar didelėse viešosios sveikatos priežiūros įstaigose vadovų atlyginimų struktūra yra griežtai reglamentuota. Pavyzdžiui, didelės institucijos generalinio direktoriaus atlyginimas gali svyruoti nuo 100.000 iki 200.000 Eur bruto per metus.

„Šie skaičiai priklauso nuo institucijos dydžio, jos biudžeto ir viešosios paslaugos pobūdžio. Paprastai atlyginimo sistema yra skaidri, o papildomi motyvaciniai priedai, pavyzdžiui, premijos, būna gana riboti“, – priduria V. Šidlauskas.

Savo ruožtu privataus sektoriaus bendrovėse siūlomos lankstesnės ir konkurencingesnės kompensacijos. Čia generalinio direktoriaus bazinis atlyginimas gali prasidėti nuo 150.000 iki 300.000 Eur per metus, o bendra suma, įtraukiant premijas, pelno dalį ir kitus finansinius motyvatorius, gali siekti 500.000 Eur ar daugiau.

„Tarptautinėse ar labai didelėse įmonėse bendras atlyginimo paketas gali būti dar aukštesnis dėl didelio finansinio atlygio potencialo“, – pabrėžia „Alliance for Recruitment“ partneris.

Traukia ne finansai

Tačiau aukščiausios grandies vadovams atlygis nėra vienintelis sprendimo veiksnys. Jie renkasi kėdę pagal iššūkius ir galimybes – ar turės erdvės pokyčiams, ar galės daryti ilgalaikį poveikį, sako „People Link“ atrankų komandos vadovė G. Sudentė.

„Verslo aplinkoje vadovai dažnai prisijungia prie jau sėkmingai veikiančių organizacijų, kur jų vaidmuo labiau susijęs su optimizavimu nei radikaliomis transformacijomis. O VVĮ ir viešajame sektoriuje dažnai atsiranda galimybė įgyvendinti reikšmingas reformas. Tai neretai ir tampa vienu iš pagrindinių motyvacinių veiksnių prisijungti“, – paaiškina ji.

Motyvuojančiais veiksniais tampa ir institucijos įtaka bei strateginė reikšmė. Stipriausius vadovus dažnai traukia būtent tai – pokyčių kūrimas, ateities sprendimų formavimas ir organizacijos veikimo stiprinimas platesniame kontekste.

„Valstybės valdomos įmonės, ypač tos, kurios yra stambios ir strateginį statusą turinčios, tikrai kelia susidomėjimą dėl savo dydžio, reikšmės, vis ambicingesnių planų. Vis daugėja aukščiausio lygio profesionalų, kurie prioritetizuoja darbo įdomumą, reikšmę, įvertina įmonės tikslus ir ambicijas bei asmeninės saviraiškos galimybes. Atlygis tokiu atveju nėra pagrindinis ar lemiamas kriterijus“, – pritaria „AIMS International Lietuva“ vadovaujantysis partneris Š. Dyburis.

Kitas svarbus aspektas – stabilumas. Privačiame sektoriuje vadovų darbotvarkę dažnai diktuoja akcininkų lūkesčiai ir trumpalaikiai finansiniai tikslai, o VVĮ ir viešajame sektoriuje galima dirbti su ilgalaikėmis strategijomis ir pokyčiais, kurie neapsiriboja vien finansiniais rodikliais.

„Tai tampa stipriu motyvaciniu veiksniu tiems, kurie jau pasiekę aukščiausią karjeros tašką versle ir ieško gilesnės prasmės savo darbe“, – teigia G. Sudentė. Ji priduria, kad valstybiniame segmente išlieka iššūkių – reikia mokėti naviguoti sudėtingose struktūrose, priimti sprendimus atsižvelgiant į platesnius interesus ir dirbti su dideliu suinteresuotųjų šalių ratu.

Paragavę abiejų

Romualda Stragienė, Inovacijų agentūros vadovė, anksčiau vadovavusi kosmetikos gamybos bendrovei „BIOK laboratorija“, lygindama privatų ir viešąjį sektorių, išskiria kelis esminius skirtumus. Vienas iš jų – suinteresuotųjų šalių gausa viešajame sektoriuje.

„Privačiame sektoriuje šis ratas yra siauresnis ir konkretesnis. Dominuojantis įmonių tipas yra UAB, todėl akcininkai dažniausiai yra vienas arba keli žmonės, vadinasi, nereikia daug galvoti apie skirtingus interesus, viešą komunikaciją, akcijų kainą biržose ir kitus didelių listinguojamų bendrovių klausimus. Daug aiškesni klientai, tiekėjai, ir reguliuojančios institucijos“, – VŽ komentuoja ji.

Na, o viešajame sektoriuje yra ne tik didelis kitų institucijų skaičius, bet ir ne iki galo išgryninti jų vaidmenys, sako R. Stragienė. Kartais reikia laiko suprasti, kas yra sprendimo priėmėjas ir kas bus galutinis naudos gavėjas, todėl VVĮ ir viešosiose įstaigose yra daugiau orientacijos į susitarimus, o tai gali lemti ilgesnius terminus.

Tam pritaria ir Kastytis Valantinas, „Omnivos“ grupės valdybos narys ir vykdomasis direktorius, kuris anksčiau dirbo Lietuvos pašto operacijų direktoriumi, taip pat papildomai ėjo pardavimų direktoriaus pareigas.

Anot jo, tiek VVĮ, tiek privačiame versle užduotis yra ta pati – įmonės veikla turi būti pelninga ir ji turi atliepti klientų lūkesčius. Bet vienas pagrindinių skirtumų yra sprendimų priėmimo greitis.

„Vis dėlto VVĮ ir viešosios įstaigos neišvengiamai yra šiek tiek susaistytos. Pavyzdžiui, viešųjų pirkimų valdymo procesas yra imlus laikui ir turi labai aiškius žingsnius, etapus, ką yra būtina padaryti, o tai užtrunka. Privačiame versle turi poreikį, jį susiformuoji arba jis atliepia strategiją, tam tikrą tavo veiklos turinį, išeini į rinką, pats labai greitai tą rinką apklausi pagal tavo kriterijus, pasidarai greitesnį vertinimą ir tiesiog priimi sprendimą“, – patirtimi dalijasi K. Valantinas.

Be to, jis sako, kad dėl didesnės VVĮ ir viešojo sektoriaus reguliavimo apimties vadovas turi turėti didesnę komandą.

„Turi būti žmonės iš susijusio juridinio, viešųjų pirkimų padalinio. Natūralu, jie turi visus dalykus atitinkamai vertinti. Tai sukuria ir didesnį resursų poreikį“, – paaiškina „Omnivos“ direktorius.

Vadovai sutinka, kad privatus verslas gali pasiūlyti daugiau papildomų naudų ir premijų. Visgi skirtumų tarp VVĮ ir viešųjų įstaigų yra.

„VVĮ yra laisvesnės, mažiau suvaržytos dėl valdysenos ir finansų, tai parodo ir vadovų atlygio statistika. O viešosios ir biudžetinės įstaigos yra aiškiai įstatytos į rėmus, kurie nustato maksimalų darbo užmokestį, galimus priedus ir net jų išmokėjimo dažnį“, – sako R. Stragienė. Ji priduria, kad šioje vietoje atsiranda ir rimta problema dėl patyrusių vadovų – jeigu juos organizacija sugeba pritraukti su maksimaliu vertės pasiūlymu nuo pirmos darbo dienos, paskui ji nebeturi jokių galimybių gerinti paketą net ir esant puikiems veiklos rezultatams.

Inovacijų agentūros direktorė atvira – jai nėra svarbu, koks juridinis įstaigos statusas ar biuro adresas, nes ji renkasi prasmę ir iššūkius.

„Man, žinokite, dar liko laiko visiškai naujoms patirtims, pavyzdžiui, karjerai startuoliuose. Prasmingi iššūkiai mane motyvuoja, beprasmiškos kovos ar plaukimas palei srovę – ne“, – teigia R. Stragienė, paklausta, ar dar grįžtų į privataus sektoriaus įmonę.

„Omnivos“ vadovas K. Valantinas neatskleidžia, ar jį suviliotų pasiūlymas grįžti į viešąjį sektorių. Visgi jis neslepia, kad vadovavimas stipriai ir įdomiai VVĮ pakelia vadovą į kitą lygį.  

„Nes tu žiūri per vertę valstybei, tos valstybės piliečiams. Tai yra visiškai kito kalibro matymas. Tad jeigu gali būti naudingas savo valstybei tokiu būdu, kodėl to nedaryti?“ – retoriniu klausimu atsako K. Valantinas.