O varge! Mūsų įmonėje atsirado narcizas

Narcizas – viena tobuliausių pavasarinių gėlių. Deja, jų randasi ne tik gėlynuose. Neretai visu grožiu organizacijoje išnyra narciziška asmenybė, kuri iš pradžių skleidžia kerus, bet netrunka virsti piktžole. O jų, kaip žinome, taip lengvai neatsikratysi.

Nors aplinkiniai narcizų nemėgsta, tačiau šie aukščiausius postus užima dažniau ar bent greičiau nei jų kolegos. Priežastis – žmonės, turintys stiprų narcisistinį asmenybės polinkį, dažnai atrodo itin charizmatiški ir kompetentingi. Tačiau kai jie eina vadovaujamas pareigas, tai gali būti žalinga įmonei, ką ir kalbėti apie kolektyvą.

Tokiam asmeniui perėmus vadovavimą, efektyvumas iš pradžių padidėja, tačiau vėliau įvyksta lūžis ir, didėjant narcisizmui, rezultatai netrunka nusmukti.

Praktika rodo, kad narciziški viršininkai įprastai yra nesubrendę ir save pervertina. Be to, jie mažai domisi kitais, todėl dažnai elgiasi negailestingai. Taigi dirbti su narcizišku vadovu dažnai būna sunku. Konstruktyvi kritika vargu ar įmanoma, nes šiam labiau patinka, kai kolektyvas jį giria ir rodo pagarbą, tegu ir apsimestinę.

Beje, vienas neseniai Vokietijoje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 10.000 darbuotojų ir įvairių lygių vadovų, parodė, kad kuo aukščiau kylama hierarchijos laiptais, tuo labiau narcisistiniai polinkiai didėja.

Turi ir pranašumų

Kalbant apie narciziškus lyderius įmonėse, negalima nepaminėti jų stiprybių, dėl kurių jie ir užima vadovaujamas pozicijas.

„Pirmiausia, žinoma, ambicingumas ir atkaklumas – jiems būdingas troškimas siekti profesinių aukštumų, nugalėti konkurentus ir būti pripažintiems. Todėl tokie vadovai nebijo iššūkių ir rizikos, o tai ypač svarbu greitai besikeičiančioje verslo aplinkoje“, – aiškina Irma Simonkevičienė, tiesioginės vadovų paieškos įmonės „Simple search“ partnerė.

Taip pat ne mažiau svarbi jų charizma ir gebėjimas įkvėpti – tokie vadovai geba uždegti komandą savo vizija, pritraukti talentų ir sudominti darbuotojus ateities galimybėmis. Šie vadovai gali būti ypač veiksmingi krizinėse situacijose, kai reikia greitai mobilizuoti organizaciją. Be abejo, dėl šių savo savybių, narcizai vadovai puikiai moka sudaryti įspūdį akcininkams, partneriams ir žiniasklaidai, o tai gali padėti pritraukti investicijų, užmegzti vertingų ryšių ar krizės atveju gelbėti įmonės reputaciją.

Bet minusų – daugiau

Visgi ryškių narcisistinių savybių turintys direktoriai dažniausia yra rimta problema įmonėje.

„Tokie vadovai dažnai nukreipia dėmesį nuo organizacijos tikslų į savo asmenines ambicijas, todėl jie gali labiau rūpintis asmeniniu įvaizdžiu nei ilgalaike organizacijos sėkme. Tai tam tikrais atvejais gali sukelti konfliktų įmonėje ir pakenkti jos efektyvumui“, – sako I. Simonkevičienė.

Kita neigiama jų savybė – dėmesio troškimas ir paviršutiniškumas. Kaip teigia šios srities tyrėjai, narciziški vadovai dažnai vengia rimtų iššūkių ir renkasi lengvai pasiekiamas pergales, kurios pagerina jų įvaizdį, tačiau ne visuomet atneša didesnę naudą įmonei.

„Be to, jie gali skatinti nesąžiningą vidinę konkurenciją ir manipuliuoti pavaldiniais, taip suskaldydami komandas, – tai sukuria toksišką darbo aplinką, dėl kurios talentingi darbuotojai gali tiesiog išeiti iš darbo. Taip pat tyrimai rodo, kad narciziški vadovai dažniau įsitraukia į sukčiavimo schemas ir kitokio pobūdžio „baltųjų apykaklių“ nusikaltimus, dažniau manipuliuoja pajamomis ir vengia mokesčių“, – priduria „Simple search“ partnerė.

Taigi, vadovaujant narcizui, atmosfera organizacijoje tampa persmelkta baimės, darbuotojai nebežino, ko tikėtis, pradeda abejoti savo gebėjimais ir nuolat gyvena įtampoje. Santykiai tarp kolegų šąla, pasitikėjimas nyksta, žmonės nebenori dalytis idėjomis, nes bet kurią akimirką gali tapti atpirkimo ožiais.

„Perdegimas? Neišvengiamas. Galiausiai geriausi specialistai išeina, nes niekas nenori dirbti aplinkoje, kurioje turi nuolat įrodinėti savo vertę žmogui, kuriam viskas bus pakankamai gerai. Trumpuoju laikotarpiu narciziškas vadovas gali atrodyti kaip energijos užtaisas, bet ilgainiui jo valdomas verslas išsenka. Jei organizacija nori išlikti sveika, jai reikia lyderių, kurie ne tik kelia tikslus, bet ir sukuria erdvę, kurioje žmonės gali augti, o ne bijoti“, – aiškina Jūratė Jurginytė, personalo konsultacijų įmonės „Prasmingi pokyčiai“ vadovė.

Ką daryti?

Darbas su narcizu – kaip vaikščiojimas minų lauke. Vieną dieną jis tave giria, kitą – sumala į miltus. Tokie žmonės mėgsta būti dėmesio centre, manipuliuoja, sukasi taip, kad viskas vyktų pagal jų taisykles. Svarbiausia – neįsitraukti į jų žaidimus. Jei pradėsi aiškintis, įrodinėti, kad esi teisus, pralaimėsi. Narcizas vis tiek ras būdą pasukti situaciją taip, kad galiausiai pats suabejosi savo teisumu.

„Geriausia strategija – emocinis atstumas. Nepasiduokite provokacijoms, nekovokite už pripažinimą, nes jo vis tiek negausite. Laikykitės faktų, aiškiai apibrėžkite ribas ir neskubėkite atskleisti savo jausmų ar silpnybių – narcizai tai įsimena ir naudoja prieš jus. Jei galite, turėkite raštiškus susitarimus, nes jų pažadai gali išgaruoti akimirksniu“, – patarimų nešykšti J. Jurginytė.

Jai antrina ir I. Simonkevičienė, pabrėždama, kad narciziški vadovai linkę manipuliuoti situacijomis, todėl gelbsti įprotis remtis rašytiniais susitarimais ir konkrečiais faktais:

„Dokumentuokite svarbius susitarimus, pasiekimus ar atliktus darbus, pasikeitusius tikslus. Į tokią komunikaciją verta įtraukti susijusius asmenis, jei būtina, ir aukščiausius vadovus.“

Tiesa, narciziškos asmenybės nėra nejautrios, tik jų jautrumas dažniausiai pasireiškia tuomet, kai grėsmė iškyla jų interesams, todėl neverta tikėtis, kad pavaldinių darbai bus tinkamai įvertinti arba emociniai poreikiai patenkinti.

„Jei jums iš tiesų pavyks nuveikti ką nors reikšmingo, tikėtina, kad jūsų nuopelnus ar bent jų dalį prisiims vadovas, todėl tiesiog susitelkite į savo darbo kokybę ir pasiekimus, nepaisydami išorinio įvertinimo trūkumo“, – pataria „Simple search“ partnerė.

Išeitis visada yra

Ar narcizus gali kas nors priversti keistis? Deja, atsakymas nedžiugina – beveik niekas. Tokie vadovai neigia turintys problemų, nes jiems atrodytų, kad pripažindami savo trūkumus jie prarastų galią.

„Vienintelė tikra motyvacija keistis – kai narcizas susiduria su didelėmis pasekmėmis. Kai jo karjera sustoja, kai žmonės nuo jo nusisuka, kai santykiai griūva ir nebelieka ko kaltinti. Bet net tada pokytis vyksta tik tuo atveju, jei jis pats supranta, kad problema yra ne „kitų kvailumas“, o jo paties elgesys. Bet tai nutinka retai“, – tarsi kirste nukerta „Prasmingų pokyčių“ vadovė.

Praktika rodo, jei narcizas apskritai ką nors priima į savo pasaulėžiūrą, tai tik iš žmonių, kuriuos laiko autoritetais arba kurie gali duoti tai, ko jam labai reikia, – pinigų, statusą ar įtaką. Bet net ir tada pokyčiai dažniausiai būna paviršutiniški, skirti tik išoriniam įvaizdžiui pagerinti. Tikra transformacija reikalauja didelio vidinio darbo ir nuolankumo, o tai narcizams – sunkiausia užduotis.

„Kai vadovas yra toks, svarbu turėti atramą už darbo ribų: žmones, kurie gali priminti, kad tu esi vertingas ir kompetentingas. Nes ilgainiui darbas su tokiais vadovais gali sumenkinti pasitikėjimą savimi. O jei situacija nuolat blogėja, verta savęs paklausti – ar tikrai būtina likti ten, kur vietoj augimo tenka nuolat gintis?“ – esminį patarimą duoda J. Jurginytė.

Tiesa, kartais kantrumas atsiperka, nes akcininkai ar aukščiausi vadovai supranta, kad klydo pasirinkdami tokia asmenybę. Vis dėlto dažniau prarandama sveikata, pasitikėjimas savimi, motyvacija, negu sulaukiama, kol bendrovės vairą perims kitas vadovas. Ne narcizas.