M. Kulbokas: kaip paslaugų centrus Lietuvoje keičia „rheinmetalliai“

Šį pokalbį su M. Kulboku taip pat galite klausyti VŽ podkaste.

Statybos, NT sektoriaus dalyviai, bankų atstovai šiemet jau labai aktyviai kalba apie Krašto apsaugos ministerijos planuojamus projektus – tema tapo kaip niekad aktuali. Kaip manote, kaip jie paveiks sektorių?

Tema yra karšta nuo 2022 m., kai visi supratome, kad krašto gynyba yra mūsų pačių reikalas, pradėjome rimčiau žiūrėti ir investuoti į ją. Jeigu priimame principinį sprendimą, kur susitaria visos politinės jėgos, kad krašto gynyba yra prioritetas, tai procesai natūraliai turi ir veiksmą. Natūralu, kad visa tai susiję ir su NT projektais.

Viena yra investuoti į geležį – tankus, ginklus, kita – bazes, kurios aptarnaus tą geležį. Taip ir atsiradome taške, kur visi susitelkę turime tuos projektus įgyvendinti.

Įspūdingiausia, kad bus projektai, kurių vertė 1,5 mlrd. Eur. Ir jie turės būti padaryti per gana trumpą laiką. 

Labai svarbu ieškoti formų, kaip viską padaryti nesipešant rangos konkursuose. Dažnai ne viešasis sektorius būna nepasirengęs projektams, o rangovai, kurie nemoka konkuruoti pagal nustatytas taisykles, yra didžiausia bausmė pirkimų sistemai. Tad šiuo atveju linkiu visiems rangovams būti supratingiems, nes šitas reikalas yra prioritetas, – kalba M. Kulbokas.

Tiek rangovai, tiek plėtotojai, kurie dalyvauja diskusijose dėl šių viešosios ir privačios partnerystės (angl. public private partnership, PPP) konkursų, pažymi, kad turime ribotus žmogiškuosius ir finansinius išteklius. Kaip viską susidėlioti, kad nestrigtume?

Finansus visi pradeda dėlioti iš anksto. Jau vykusiuose PPP projektuose buvo atvejų, kai viena bendrovė platino obligacijų. Taigi būdų šiuo metu turime ne vieną. 

Kita svarbi detalė – Lietuvos banko statistika rodo, kad gyventojai trumpalaikiuose depozituose turi 30 mlrd. Eur. Tai įspūdinga suma, kurios, ko gero, reikia krašto gynybos projektams. Ir čia galima būti labiau išradingiems ir prieiti prie tų pinigų, siūlant mainus: kuriama infrastruktūra gali būti garantas toms obligacijoms, žmonės gali skolinti.

Kitas dalykas – Europos investicijų bankas anksčiau labai aiškiai sakė, kad jų finansuojami projektai yra žaliojo kurso, o dabar tai pasikeitė į rudą spalvą – jie prioritetu laiko Europos gynybos finansavimą. Čia Lietuva turi milžinišką galimybę.

Mūsų situacija yra gana palanki, nes Europoje vieni iš pirmųjų atmerkėme akis ir pažiūrėjome realybei į veidą. Todėl priėjimas prie tų pinigų yra lengvesnis, nes kas pirmas atsistoja eilę, pirmas ir gauna. Kai prabus didžiosios šalys ir pradės investuoti, bus be galo sunku konkuruoti mažesnei šaliai. Ko gero, šiandien turime vieną iš geresnių laikotarpių aktyviai veikti.

O darbininkai, medžiagos?

Technologijos statybų pramonėje yra stipriai pažengusios ir, pavyzdžiui, komercinėje srityje daug statybų yra iš surenkamų (gelžbetonio – VŽ) konstrukcijų, kur reikia gana mažai fizinės darbo jėgos aikštelėje.

Tačiau klausimas, iš kur gausime cemento, žvyro, plieno ir t. t., kai ateis didelis smūginis užsakymas. Kils tam tikrų keblumų su tiekimo grandinėmis. 

Manau, kad žmogiškieji resursai gali būti sprendžiami, o medžiagų klausimai turi būti iš anksto planuojami. Ir čia yra didysis uždavinys pasiskelbti ne tik pirkimus, bet ir pagalvoti apie sluoksnius, iš ko susideda tie projektai. Kad nebūtų taip, jog pinigų yra, žmonių rasim, bet neturime iš ko statyti. Čia to didžiojo projekto uždavinys, – mano M. Kulbokas.

Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad tai projektas, kuris galbūt pasakys, jog gėda „Rail Balticos“ projektui, kuris iš metų į metus vyniojamas ir niekaip neįgyvendinamas. Nors jis lygiai toks pat strateginis. Geležinkelis karo metu yra viena iš tiekimo grandinių. Iki šiol, mano vertinimu, visiškai neatliepiame mūsų krašto atsparumo didinimo. Čia reikia už galvos susiimti ir „Rail Balticos“ projektas turi būti prioritetas.

Šie gynybos projektai galbūt yra atsvara statybos sektoriui, kuris pastaruoju metu susiduria su iššūkiais. Juo labiau kad ir didieji tarptautiniai investuotojai atšalę.

Visuomet turime turėti valstybės strateginių projektų, kurie įjungiami, kai apstoja komerciniai, nes milijardiniai projektai užsuka visą ekonomiką.

Kita vertus, gynybos įmonės turi kurtis. Ukrainos patirtis rodo, kad gerai gauti paramos iš išorės, tačiau būna sunku, kol šalyje nesusikuria pajėgumai gaminti vietoje, ko reikia karo atveju, nes tiekimas nebūna nenutrūkstamas.

Čia vienas svarbesnių dalykų yra užsienio investuotojai ir jų į Lietuvą ateina, tik jau kita forma – „Rheinmetall“ ir kiti.

Tai, kad fondai, kurie anksčiau įsigijo turtą, jį dabar parduoda vietos investuotojams, gana logiška. Nes kai tau neramu, natūralu, kad nori pinigus laikyti arčiau savo namų. Ir tai kartojasi – tai jau matėme 2011–2012 m. Tik tuo metu trūko vietos kapitalo ir likvidumo, todėl geras turtas buvo parduodamas pigiai. Šiuo metu tokio pavojaus nėra, nes vietos kapitalo struktūra yra gana gyvybinga ir sugeba sugerti visą turtą. 

Tai vienas geresnių dalykų, kuriuos matau, – Baltijos šalyse išsivystė vietos investavimo kultūra. Todėl neturime nuosmukio, skubiai parduodamo turto su didele nuolaida, kurio kas nors laukia. Ir nesulauks, nes jau viskas pasikeitė,– sako M. Kulbokas.

Negyvename pačiais ramiausiais laikais, kaimyną turime tokį, kokį turime, bet su tuo tvarkomės labai gerai. Stebuklus rodome. Visi sakė, kad mums gresia recesija ir pan. Ne tik Baltijos šalių, bet visos Europos kontekste Lietuva atrodo šauniai, esame verslūs, gajūs ir randame naujų rinkų, į kurias nebijome eiti, nes tinkamu laiku radome inovacijų, kuriomis galime konkuruoti ten, kur tie patys vokiečiai negeba konkuruoti.

O tam pramonė turi turėti naujus namus, todėl matome daug naujų gamyklų. Tai yra stiprioji Lietuvos pusė – diversifikavimas tarp paslaugų, kur dirba žmonės biuruose, ir pramonės, kuri vystosi, ypač regionuose. Tuo mes skiriamės nuo Latvijos ir Estijos.

Tai „Rheinmetall“ yra dabartinis paslaugų centro atitikmuo?

2009 m. atėjo „Barclay's“ paslaugų centras ir biurų segmentui tai buvo signalas. Iš paskos kaip sniego lavina ir kiti tokie klientai atrado Vilnių. Manau, kad per tą laiką mūsų žmonių kompetencijos užaugo, dabar tokių užsienio investuotojų laukti gana sudėtinga.

O industriniame segmente yra proveržis. „Rheinmetall“ rodo signalą visai užsienio pramonei, kad Lietuvoje yra ir infrastruktūra, ir žemės, ir investicijos į elektros ūkį, darbo jėgos – viskas, ko reikia.

Aš nesu įsigilinusi, kaip yra statomi tokie objektai kaip „Rheinmetall“, bet ar jie samdo vietinius, ar turi kokią kitą praktiką?

Kadangi investicijų struktūra eina per vietos energetikos holdingą, tai, matyt, jie jau samdo vietos kompetenciją, kuri sugeba suvaldyti projektus. Akivaizdu, kad čia bus vietos rangos, subrangos įmonėms ir tiekimo grandinėms. Ir aplink tą 260–300 mln. Eur vertės gamyklą, kuri sukurs virš 100 darbo vietų, tokiame regione užsikurs dar ir satelitinė ekonomika, kuri aptarnaus gamyklą.

Ar karo pabaiga yra esminis klausimas, į kurį turėtų būti atsakyta, kad į Lietuvą grįžtų ankstesni didieji užsienio investuotojai?

Nemanau. Jeigu įvyks kad ir laikinos paliaubos, dėmesys bus (nukreiptas – VŽ) į Ukrainos atstatymą. Ir mes nebūsime prioritetų sąraše. Gali būti, kad ir lietuviškas kapitalas matys Ukrainoje didelių galimybių. Taigi turėsime konkuruoti.

Bet mes turime produktų (NT objektų – VŽ), kuriuos galime pasiūlyti investuotojams, ir manau, kad į Ukrainą trauks didesnės rizikos kapitalo fondai, o į Baltijos šalis grįš tie, kurie investuos į realius, mažesnės grąžos projektus.

Kita vertus, konfliktas dabar jau yra ir tarp Europos bei JAV, todėl dalis investuotojų, kurie anksčiau investavo JAV, liks Europoje. Tuomet kritinė pinigų masė bus labiau paskirstoma čia. Turime didelę galimybę pasinaudoti tuo.

Mūsų kaip šalies parengtis yra gera, esame užsiauginę atsparumą ir investuotojams reikia tiesiog demonstruoti, kad esame pasiruošę eiti ne į kompromisą, o kalbėti apie tai, kad neturime kur atsitraukti. Manau, kad investuotojai, kurie anksčiau ar vėliau grįš į Baltijos šalis, tai įvertins. Tie darbai, kuriuos darome dabar, bus labai stipriai matuojami ateities perspektyvoje.

Neseniai Lenkijos kompanijos „Panattoni“ vadovas interviu sakė, kad kuo labiau artėja karo pabaiga, tuo patrauklesnis tampa regionas šalia Ukrainos pasienio. Jos atstatymo atveju reikės pristatyti daug prekių, tad lokacija netoliese taps pranašumu ir jau dabar daug investuoja Žešuve, Liubline ir Balstogėje.

Manau, kad jau ir dabar reikia, nes tiekimas iš Lenkijos į Ukrainą vyksta visa jėga. Akivaizdu, kai neturi raketų skėčio, o jos krenta, negailestingas ir žiaurus priešas stengiasi išmušti logistikos grandines. Ar tai būtų civilių, ar karinės paskirties produktai, nėra saugu laikyti atsargų Ukrainoje.

Lenkai tai puikiausiai gali išnaudoti jau šiandien ir „Panattoni“ gal kiek klaidina sakydami, kad jie ruošiasi, nes, ko gero, jie puikiai žino, ką daro. O ateityje tai gali būti labai stiprus logistinis petys, kuris aprūpins Ukrainos atstatymą.