Ekonomistai: 2 trln. Eur fiskalinė „bazuka“ nepakenktų Vokietijos ekonomikai

Praėjusią savaitę atliktos ekonomistų apklausos duomenimis, didžiausia Europos ekonomika per ateinantį dešimtmetį galėtų padidinti savo fiskalinę naštą nuo dabartinių 63% iki 86% BVP. Tai pinigais sudarytų 1,9 trln. Eur.

Išvados pagrįstos 28 kiekybiniais atsakymais į klausimą, ar Vokietija galėtų padidinti savo federalinę skolą, nepaisydama jokių teisinių skolinimosi apribojimų ir nedarydama poveikio ekonomikos augimui.

„Vokietija turi didelius fiskalinius pajėgumus“, – sako Marcello Messori, Florencijos Europos universiteto instituto profesorius, pridurdamas, kad erdvė didesnei skolai sukurti turėtų būti panaudota siekiant Vokietijos ir visos Europos ekonomiką pastūmėti į aukštąsias technologijas ir veiksmingą žaliąjį perėjimą.

Šios išvados paskelbtos po to, kai antradienį centro dešiniųjų krikščionių demokratų vadovas F. Merzas ir jo tikėtina koalicijos partnerė socialdemokratų partija pristatė planus stiprinti girgždančią šalies infrastruktūrą ir didinti išlaidas gynybai.

Ekonomistai prognozuoja, kad po daugiau nei penkerius metus trukusio ekonomikos sąstingio labai reikalinga fiskalinė „bazuka“ per ateinantį dešimtmetį gali pareikalauti papildomo 1 trln. Eur valstybės skolinimosi.

„Svarbiausia, jog Vokietija turi erdvės atsakingai skolintis, kad galėtų sumokėti už skubiai reikalingą ginklavimąsi ir infrastruktūros gerinimą, – komentuoja Jesperas Rangvidas, Kopenhagos verslo mokyklos profesorius, kuris apskaičiavo, kad įmanomas valdyti skolos lygis gali siekti 80%, „o gal net 90%“ BVP.

„Turi būti atnaujinta kritinė infrastruktūra, pavyzdžiui, liūdnai pagarsėjusi neefektyvi geležinkelių sistema, taip pat skaitmeninė infrastruktūra“, – sako jis.

[infogram id="d4a333e4-6a00-447f-8da4-5f5fc493c160" prefix="qjr" format="interactive" title="FT: Vokietijos BVP ir skola nuo 2000 m."]

FT skaičiavimuose su 1,9 trln. Eur daroma prielaida, kad Vokietijos nominalusis BVP iki 2035 m. didės 2% per metus – nuo 4,3 trln. Eur iki 5,4 trln. Eur. Šis įvertis greičiausiai yra konservatyvus, nes neatsižvelgiama į realųjį BVP augimą, jei infliacija atitiktų Europos centrinio banko nustatytą 2% tikslą.

Daugelis dalyvių pabrėžė, kad papildomą skolinimąsi reikia derinti su struktūrinėmis reformomis, kad būtų didinamas šalies gamybos pajėgumas.

„Vien tik pinigai problemų neišspręs“, – teigia Ulrichas Kateris, Frankfurte įsikūrusio „Deka Bank“ vyriausiasis ekonomistas.

Tuo metu Willemas Buiteris, buvęs „Citi“ vyriausiasis ekonomistas ir „Maverecon“ patarėjas, Vokietijos ekonomiką apibūdino kaip „groteskiškai per daug reguliuojamą“.

Šeštadienį tikėtini koalicijos partneriai išdėstė daugiau politikos detalių, kurios prieštarauja ekonomistų raginimams.

Užuot mažinusi biurokratiją ir pradėjusi plataus masto ekonomikos augimą skatinančią reformą, tikėtina koalicija pažadėjo naujų valstybės išmokų, įskaitant didesnes išmokas nedirbančioms motinoms, PVM sumažinimą restoranams ir subsidijų degalams ūkininkams sugrąžinimą.

Bertas Flossbachas, Vokietijos turto valdytojo „Flossbach von Storch“ vienas iš įkūrėjų, prieš šeštadienio pranešimą sakė, kad naujosios vyriausybės ryžtas išleisti dideles sumas gynybai gali sudaryti „daugiau galimybių didinti socialinį vartojimą ir dar labiau išpūsti gerovės valstybę“.

Lorenzo Codogno, „LC Macro Advisors“ įkūrėjas ir vyriausiasis ekonomistas, sako, kad Vokietijos „tikroji problema“ yra jos modelis, kuris vyravo pastaruosius 20 metų ir kuriame dominavo „sudėtingos, bet senos pramonės šakos“. Pasak jo, Vokietijai taip pat reikia „pažangiausių, novatoriškų įmonių“.

Antti Alaja, Suomijos Naujosios ekonominės analizės centro ekonomistas, teigia, kad „Vokietijos pramonė yra įstrigusi vidutinių technologijų spąstuose“ ir šaliai reikia modernizuoti savo gamybą.

O Stefanas Hofrichteris, bendrovės „Allianz Global Investors“ ekonomistas, kaltina šalį dusinančią biurokratiją ir mokesčių sistemą, sakydamas, kad „per griežta biurokratija“ ir „per dideli pelno mokesčiai“, kurie „prisideda prie nepakankamų privačių investicijų“, tempia ekonomiką žemyn.

Jörgas Krämeris, banko „Commerzbank“ vyriausiasis ekonomistas, ragina F. Merzą sumažinti valstybės įtaką ekonomikai ir „pasitikėti piliečiais bei įmonėmis“, siekiant „geresnių verslo sąlygų“.

„Ekonominėje literatūroje nepateikiama vienareikšmiško atsakymo dėl tinkamo valstybės skolos lygio“, – pastebi Isabelle Mateos y Lago, „BNP Paribas“ grupės vyriausioji ekonomistė, pridurdama, kad svarbesnė yra skolos dinamika, kurią lemia nominalusis augimas ir skolinimosi išlaidos.

Vieningai už skolos stabdžio švelninimą

Į klausimą apie griežtą Vokietijos skolos stabdį atsakė 41 ekonomistas. Visi jie teigė, kad nuo 2009 m. galiojanti skolinimosi taisyklė turėtų būti sušvelninta.

Daugiau nei ketvirtadalis (29% respondentų) teigė, kad ji turėtų būti visiškai panaikinta, o 41% – kad ji turėtų būti pertvarkyta, suteikiant „daug daugiau lankstumo“. Likusieji ekonomistai pritarė nuosaikiai reformai, kad būtų įvesta „šiek tiek daugiau lankstumo“. Niekas neragino palikti taisyklę nepakeistą arba ją sugriežtinti.

„Vokietijos fiskalinio atsargumo manija persistengė, o reformos vėluoja“, – komentuoja Martinas Morysonas, turto valdytojo DWS pasaulinės ekonomikos vadovas, ir pridūria, kad naujoji vyriausybė „akivaizdžiai suprato užduoties mastą ir stoja į kovą su iššūkiu“.

Tačiau sekmadienį parlamentarai iš Žaliųjų partijos pareiškė, kad nepritaria F. Merzo planams sudaryti fiskalinę erdvę, perkeliančią gynybos išlaidas virš 1% BVP už skolos stabdžio ribų.

Jų nepritarimas gali sužlugdyti šiuos planus, kuriems įgyvendinti reikia pakeisti Vokietijos konstituciją ir dviejų trečdalių balsų daugumos parlamento aukštuosiuose rūmuose.