Trys žingsniai link energetinės nepriklausomybės: nafta, dujos, elektra

Pirmiausia buvo nafta.

Čekijoje esanti „Orlen Unipetrol“ naftos perdirbimo gamykla šių metų viduryje nebepirks rusiškos naftos. Bendrovės gamyklą ji pasiekia naftotiekiu „Družba“, tiksliau, pietine jo atšaka. Ši keliauja į Čekiją, Vengriją, Slovakiją.

Šiaurinė atkarpa – naftotiekis per Baltarusiją į Lenkiją. Na, o dar šiauriau driekiasi Baltijos naftotiekio sistema. Per ją prie sovietinės naftotiekio sistemos buvo prijungtos ir Baltijos šalys.

Tiesa, kitaip nei čekų atveju, Baltijos šalių atjunkymas įvyko prieš maždaug du dešimtmečius.

REKOMENDUOJAME:

• Tarpukario elektros krizė: nuo boikotų iki pirmos lietuviškos elektrinės
• VŽ archyvai. Sinchronizacija: atsijungti nuo kaimyno Vanios
• R. Masiulis: ir pusė Mėnulio gali nugriūti, bet rizikų sinchronizuojantis nematome
• 1,6 mlrd. Eur kainavusi santuoka Maskvai siunčia energetinės nepriklausomybės žinią

2006 m. Mažeikių nafta (MN) buvo parduota Lenkijos „PKN Orlen“, o tų pačių metų liepą „Družba“ „sugedo Rusijos teritorijoje“.

„Pastarosiomis savaitėmis Rusijos naftininkai ir politikai pareiškė, esą neverta tiekti naftos į Mažeikių gamyklą. Tokių teiginių pasigirdo paaiškėjus, jog MN bus parduota Lenkijos koncernui „PKN Orlen“, – rašė tuomet „Verslo žinios“.

Energetikos sektorių į savo rankas perėmusi Rusijos valdžia buvo suinteresuota perimti likviduojamos „Jukos“ valdomą turtą, taip pat ir MN, ko jai padaryti nepavyko.

Tačiau naftos perdirbimo gamykla nesustojo, o ėmė importuoti žaliavą per dar 1999 m. įrengtą Būtingės naftos terminalą. Iš pradžių, manyta, laikinai.

Pasak Vyto Navicko, tuometinio ūkio ministro, tanklaiviais atgabenta nafta kainavo apie 10 USD už toną brangiau nei atitekėjusi vamzdynu. Tačiau jis tuomet reiškė viltį, jog komercinio suinteresuotumo principas veiks geriau nei politiniai sprendimai.

„Reikia tikėtis, kad tie dalykai bus palankūs Lietuvai“, – sakė jis.

Tai nebuvo išskirtinis požiūris, o veikiau, būdas traktuoti rusiškus energijos resursus.

Jau rengiant Būtingės naftos terminalo projektą, 1997 m. tuometinis premjeras Gedminas Vagnorius sugebėjo įtikinti tuometinį prezidentą Algirdą Brazauską, kad projektas yra komercinis ir todėl turi būti patrauklus investuotojams.

Todėl šis pasirašė įstatymą, kuriuo valstybė atsisakė kontrolinio „Būtingės naftos“ akcijų paketo.

„Įtikinęs Prezidentą, jog „Būtingės nafta“ yra ne politinis, bet komercinis projektas, G. Vagnorius po susitikimo pareiškė žurnalistams, jog terminalas nebus perspektyvus, jei Lietuva nesudarys palankesnių sąlygų Rusijos naftos eksportui nei Latvija“, – tuomet rašė „Verslo žinios“.

Kalba sukosi apie naftos, gaunamos naftotiekiu „Družba“, eksportą ir investuotojo, kuriuo vėliau tapo „Jukos“, pritraukimą.

Ir nors bendradarbiavimas su Maskva buvo paremtas lūkesčiu, kad Rusija elgsis pragmatiškai ir eksportuos naftą, bei tieks naftą perdirbimui į Mažeikių gamyklą, nes tai daryti jai apsimoka, antra medalio pusė taip pat buvo žinoma.

Seimo socialdemokratas Jonas Valatka, kritikuodamas minėtąjį įstatymą, aiškino, jog Rusija savo ekonominių santykių su Baltijos šalimis raidą sieja su jų ketinimais stoti į NATO.

J. Valatka teigė, jog šie santykiai „gali pasukti visai kita linkme“, jei Baltijos šalys savo ketinimų neatsisakys.

Istorija moko, kad „komerciniai aspektai“ po naftotiekio „gedimo“ nebuvo „palankūs Lietuvai“. Jau 2007 m. buvo akivaizdu, kad nafta vamzdžiu nesugrįš, o Rusijos ministras pirmininkas Michailas Fradkovas nurodė tiesti naują Baltijos naftotiekio sistemos atšaką – BNS-2.

Ji naftos srautus, prieš tai siųstus į Baltijos uostus, nukreipė į Rusijos Ust Lugą ir Primorską. BNS-2 buvo užbaigta 2011 m. Jei tai bus skaitytojui paguoda, 2025 m. sausį šia atšaka naftą pumpuojančiai kompresorinei smogė Ukrainos dronai.

Nafta ir elektra

Tai, kad naftos srautas per Būtingę pakrypo ne iš, o į Lietuvą, nebuvo užfiksuotas kaip energetinės nepriklausomybės žingsnis. Nors, žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, toks buvo – naftos produktai sudaro beveik 40% visos Lietuvoje suvartojamos energijos, šiek tiek daugiau, nei gamtinės dujos ir elektra kartu paėmus (atitinkamai 18% ir 15,5%).

Tad turėti nuo vieno tiekėjo nepriklausomą naftos tiekimą geopolitiškai yra bene svarbiausias energetinės nepriklausomybės elementas.

Tačiau visai greta naftos klausimo buvo aptarinėjamas ir elektros klausimas.

„Atsiskyrimą pradėjome seniai. Nustojome pirkti rusišką elektrą, tą reikėjo suvaldyti. Vėliau atsisakėme balansavimo paslaugų. Didžiausi pasikeitimai jau įvyko. Dabar liko tik dažnio valdymas“, – šią savaitę VŽ podkaste kalbėjo Rokas Masiulis.

„Lietuva priklauso nuo rusiškų dujų ir naftos, priklausys ir nuo elektros“, – 2007 m. birželį rašė „Verslo žinios“ redakcijos nuomonės skiltyje.

Tuomet rūpestį kėlė nepalanki elektros importo dėlionė ateinantiems keliems metams.

„Užvakar Peterburge pasibaigė tarptautinis ekonomikos forumas, kuriame ir Lietuva bandė apginti savo interesą, – rašėme tą kartą. – Ūkio ministras Vytas Navickas buvo numatęs du rūpimus klausimus: naftą ir elektrą.“

Dėl užakusio „Družbos“ naftotiekio jokio proveržio pasiekta nebuvo. Tačiau elektros klausimas tuomet formuluotas taip: 2009 m. uždarius Ignalinos AE Lietuvai stigs energijos. Teoriškai tai turėjo trukti iki 2015 m., kai, buvo manoma, turėjo būti paleista nauja atominė jėgainė, o iki tol neišvengiamai viena svarbiausių elektros tiekėjų turėjo tapti Rusija.

„Tad vaizdelis šiandien yra toks: pusantrų metų netruks prabėgti, ir jau dabar reikia žinoti, koks bus energetikos balansas 2009-aisiais, kiek ir iš ko bus perkama, kokios yra garantijos, tačiau, kaip sakyta, kol kas pridėliota daugtaškių, ir aiškumo nėra“, – rašė VŽ.

Godota, kad viskas būtų daug aiškiau, jeigu su Rusija būtų galima kalbėti paisant vien abipusės naudos.

„Tačiau ilga, nuotykinga ir skausminga „Mažeikių naftos“ istorija kelia abejonių, ar Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu bus grįsta pragmatizmu“, – pastebėjo tuomet dienraštis.

„Energetinį Lietuvos saugumą garantuos tiktai elektros tiltas į Vakarus, atominė jėgainė ir suskystintų dujų terminalas, leisiantis nepriklausyti vien nuo „Gazprom“, – konstatavo „Verslo žinių“ redakcija.

Elektros tiltas į Vakarus

Elektros „tilto į Vakarus“ klausimas buvo gerokai senesnis, nei buvo parašytos cituojamos eilutės. Šis tiltas vėliau taps pamatiniu šiandienos sinchronizaciją įgalinančiu veiksniu – Lietuvos ir Lenkijos elektros jungtimi „LitPol Link“.

Kalbama, tiesa, buvo ne optimistišku tonu.

„Lenkų energetikai bijo pigesnės elektros, o politikai – angliakasių, kurie nenori, kad pradėjus importuoti elektrą bus uždaromos anglimis kūrenamos elektrinės. Šie argumentai garsiai neįvardijami, tačiau manau, kad jie ir yra didžiausias projekto stabdys“, – 2006 m. vasarį VŽ aiškino Rymantas Juozaitis, tuometinis bendrovės „Lietuvos energija“ generalinis direktorius.

Nors antrus narystės ES metus skaičiuojančios Lietuvos energetikos sistema faktiškai tebėra buvusios Sovietų Sąjungos energetikos sistemos dalis, fiziškai atskirta nuo ES tinklų ir elektros prekybos rinkos. Nėra alternatyvos ir iš Rusijos vieninteliu vamzdžiu atitekančioms dujoms, kurios nuo 2010 m., kai bus sustabdyta Ignalinos atominė elektrinė (IAE), taps pagrindiniu šalies elektrinių kuru.

Jau tuomet projektas strigo „gerą dešimtmetį“, nuo 1994 m. Susitikimai tarp šalių politikų ir energetikų nenešė vaisių.

„Konstatuota, kad tokia linija yra svarbi. Tačiau konkrečių sprendimų nepriimta“, – tąkart VŽ sakė Anicetas Ignotas, ūkio ministerijos sekretorius.

Nenuostabu, kad progresas, kuris buvo pasiektas po poros metų, buvo pasitinkamas su giliu skepsiu.

„Šiandien turėtume sausą vamzdyną ir laužo krūva virtusią naftos perdirbimo gamyklą. LEO LT, gražiai sumanytas kaip galintis operatyviai funkcionuoti ir galbūt išardyti energetikų klaną valstybinių ir privačių struktūrų darinys, virsta dar didesniu klanu, – rašė VŽ, reaguodamos į 2008 m. įkurtą elektros linijos su Lenkija statybai skirtą bendrovę. – Įmonė su 500.000 Lt įstatiniu kapitalu – strateginis investuotojas. Juokas ima.“

Tuomet prognozuota, kad „stebuklingai greitai įsteigta“ jungties statybos bendrovė „LitPol Link“ reiškė, kad projektas bus įgyvendintas „nebent po dešimtmečio“, t. y. apie 2018 m.

Tačiau realybė tokias prognozes paneigė. 2009 m. buvo išardyta „LEO LT“, o 2012 m. referendumo metu išsakytu visuotiniu „ne“ buvo užbaigtas Visagino AE klausimas. Joje pagamintos elektros, esą, bijojo lenkai.

Tačiau jungties planų tai nepakeitė. „LitPol Link“ pradėjo veikti 2015 m., kartu su Švedijos „NordBalt“.

Dujų terminalas

Nepriklausomybės nuo „Gazprom“ istorija yra bene geriausiai išpasakota iš visų. Iš dalies dėl to, kad jai jau dešimt metų. Be to, neseniai Lietuva perėmė suskystintų gamtinių dujų terminalą į savo rankas, o tai buvo proga prisiminti senąsias istorijas.

Tad čia tik paminėsime, kad istorijos ištakos taip pat glūdi tame pačiame, „Družbos“ nutrūkimo epizode.

2008 m. vasarį oficialiai paskelbta, kad Vyriausybė nusprendė ištirti galimybę Lietuvoje statyti suskystintų gamtinių dujų (SkGD) terminalą. Nutarta parengti terminalo įrengimo galimybių studiją ir poveikio aplinkai vertinimą. Darbus pavesta organizuoti Ūkio ir Aplinkos ministerijoms.

Galimybių studija turėjo įvertinti SkGD importo terminalo įrengimo alternatyvas ir pasiūlyti geriausią Lietuvai sprendimą, nustatyti optimalaus SkGD importo terminalo dydį, įvertinant Lietuvos dujų infrastruktūros specifiką ir charakteristikas bei išnagrinėti regioninio terminalo įrengimo galimybes.

Priklausomybė nuo „Gazprom“ buvo matoma kaip aštri geopolitinė problema. Dar 2006 m. Jurgis Vilemas, Lietuvos energetikos instituto (LEI) tarybos pirmininkas, VŽ puslapiuose įspėjo, kad elektros energetikos perspektyvos yra mažiau grėsmingos nei dujų ūkio. O joms spręsti reikalingas suskystintų gamtinių dujų terminalas.

Jis tuomet nemanė, kad galėtų atsirasti dujų jungtis su Lenkija (ji, visgi, atsirado 2020 m.), o Lietuva neturėjo ir saugyklos dujoms saugoti.

„Per tokį terminalą dujos galėtų būti atgabentos iš bet kurios pasaulio šalies. Tai padidintų tiekimo patikimumą“, – sumanymą gyrė J. Vilemas, kurio vadovaujamas LEI tuo metu baigė rengti dujų terminalo studiją.

Suskystintų gamtinių dujų terminalo klausimas netruko tapti aštriu politinės darbotvarkės elementu. Tuometinio premjero Gedimino Kirkilo sprendimas dalį AB „Lietuvos dujos“ akcijų pervesti naujai įmonei „Gamtinių dujų terminalas“ 2008 m. pabaigoje papiktino būsimąjį premjerą Andrių Kubilių. Nors priekaištus nueinančioji Vyriausybė atmetė, ji terminalo klausimus paliko spręsti būsimajai Vyriausybei.

To tuomet pageidavo ir Bronislovas Lubys, „Achemos grupės“ prezidentas.

„Šiandien paskambinau premjerui ir paprašiau, kad šis klausimas nebūtų svarstomas Vyriausybėje. Ir kad būtų išbrauktas „Lietuvos dujų“ akcijų perdavimo klausimas. Ateis nauja valdžia ir galėsime spręsti dar ketverius metus. Iš tiesų kada tai bus sprendžiama, nežinau. Bus ministrai, bus energetikos ministerija – vėl kalbėsimės. Ką aš galiu pasakyti? Kai jaunoji sako – neisiu aš į bažnyčią ar į santuokos biurą, jaunasis turi pirma palaukti. Paskui paglostyti ir dar paagituoti – kad gal einame“, – 2008 m. lapkritį VŽ kalbėjo B. Lubys.

A. Milerio vizitai

2009 m. Aleksejus Mileris, Vilniuje apsilankęs Rusijos koncerno „Gazprom“ valdybos pirmininkas, tikino, kad Lietuva yra „patikima tranzitinė šalis“ į Kaliningradą, dažnai veikianti „ranka rankon“, sprendžiant dėl gamtinių dujų tiekimo užtikrinimo vartotojams žiemos metu.

„Užtikrinau jūsų premjerą, kad „Gazprom“ buvo, yra ir bus patikimas tiekėjas dujų Lietuvai. Mes labai branginame savo, kaip patikimo tiekėjo, reputaciją“, – sakė jis.

Vizitas buvo susijęs su padvigubintais dujų tranzito į Kaliningradą pajėgumais. Tuomet premjeras Andrius Kubilius paragino pasvarstyti dujų tranzito per Baltijos šalis galimybę, užuot „vargus su nauju jūriniu dujotiekiu“. Turėtas mintyje Rusijos ir Vokietijos dujotiekis „Nord Stream“.

A. Milerio atsakas į tokį pasiūlymą buvo patikinimas, kad dujų transportavimas dujotakiu jūros dugnu yra ekologiškai saugus ir netgi saugesnis nei vamzdynu žeme.

Jei skaitytojui tai bus paguoda, „Nord Stream“ dujotiekiai buvo susprogdinti 2022 m. rugsėjį.

Kitą kartą A. Mileris Lietuvoje lankėsi 2013 m. Tuomet kalba sukosi apie III Energetikos paketo įgyvendinimą, ieškinį Stokholmo arbitraže ir nuolaidas, kurias „Gazprom“ galėtų pritaikyti tiekiamoms dujoms.

Tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius tuo metu viešai pabrėžė, kad su „Gazprom“ reikia „kalbėtis, o ne kariauti“. O Vyriausybės atstovai VŽ teigė, esą Lietuvos vartotojų patirtus nuostolius būtų galima kompensuoti padedant „partneriams išlaikyti veidą“.