Investavimo į meną strategijos. Kuri geriausia?

Simona Skaisgirė, „Vilniaus aukciono“ vadovė. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

„Dėl man nežinomų priežasčių įsivaizduojama, kad kiekvienas meno kūrinys ateityje turi būti parduotas brangiau, deja, taip nėra“, – sako menotyrininkė, filosofijos mokslų dr. Simona Skaisgirė, 18-a metų vadovaujanti „Vilniaus aukcionui“.

S. Skaisgirė, „Verslo žinių“ organizuojamame investuotojų festivalyje „Mano pinigai“ skaičiusi pranešimą apie investavimą į meną, pirmiausiai paprašė pakelti rankas tuos, kurie namuose neturi jokio meno kūrinio, arba „savo valia“ nėra pirkę meno kūrinio sau. Pakilus vos dviem rankoms, S. Skaisgirė pasidalijo teiginiais, išgirstais iš lankytojų savo vadovaujamoje galerijoje „Kunstkamera“. Pavyzdžiui: „Kai išmokėsiu būsto paskolą, gal pagalvosiu apie menus“. Arba – „Bet už ką tiek mokėti, mano vaikas geriau nutapytų“.

Kiti žmonės, tikėtina, potencialūs pirkėjai, kalba maždaug taip: „Imam šitą, bet reikia daugiau rausvų tonų. Be to, turi būti horizontalus, jeigu kabiname virš sofos“. Arba: „Visi prisipirkę menų, tik mes ne“; „Turi būti toks, kad vaikams perduotume kaip relikviją“; „Bet aš iškart imsiu kolekcionuoti“; „Turi būti investicinis, aš juk investuotojas“.