A. Sorosas: D. Trumpas atstovauja viskam, kuo mes netikime

Žydiški delikatesai Manhatano Žemutiniame Istsaide atrodo neįtikėtinas pasirinkimas pietums su milijardieriumi liberalu megadonoru. Kol laukiame, kol mus pasodins kavinėje „Russ & Daughters Cafe“, mano svečias, 39-erių Alexas Sorosas, panyra į Niujorko žydų delikatesų istoriją, temą, kurios žinovas didžiuojasi esąs.

Už neoninių šviesų, nušviečiančių firminius užkandinės patiekalus – foršmaką, sardines, marinuotus agurkėlius, slypi legendinė šeimos istorija ir amerikietiškos svajonės įsikūnijimas. Parduotuvę šioje vietoje daugiau nei prieš šimtmetį įkūrė Joelis Russas, Lenkijos žydų imigrantas, pirmasis pradėjęs pardavinėti silkes iš statinės. Dabar užkandine virtusi parduotuvė garsėja geriausiais mieste beigeliais, sūdytų lašišų filė, o pusryčiams čia galima gauti ikrų su degtine. 

Ši istorija svarbi A. Sorosui, garsiojo investuotojo ir filantropo George'o, kuriam dabar yra 94-eri, sukurtos milijardinės imperijos paveldėtojui. Jo tėvas – Holokaustą išgyvenęs žydų kilmės vengras, rizikos draudimo fondų pradininkas – susikrovė turtus iš didelių investicinių statymų, įskaitant atliktą 1992 m. rugsėjo 16 d., vadinamąjį Juodąjį trečiadienį, – tuomet G. Sorosas, įsitikinęs, kad svaras sterlingų yra pervertintas, statė už šią valiutą: pasiskolintus svarus išsikeitė į Vokietijos markes ir Prancūzijos frankus. 

Filantropinę veiklą G. Sorosas pradėjo 1979 m., finansuodamas stipendijas juodaodžiams Afrikos universitetų studentams Pietų Afrikoje ir Rytų Europos disidentams studijuoti Vakaruose, o siekdamas skatinti demokratiją ir žmogaus teises Vidurio ir Rytų Europoje, ilgainiui sukūrė Atviros visuomenės fondą, kuriam skyrė 32 mlrd. USD.

Didžiulę įtaką turinčio donorų tinklo vairą G. Sorosas sūnui perdavė 2022 m. gruodį. Tiesa, už įtaką tenka mokėti tam tikrą kainą: Alexo tėvu žavisi viso pasaulio pažangioji žmonija, tačiau dešinieji nesibodi juodinti jo, vadindami pasaulinio sąmokslo kūrėju ir vadovu. Šis apibūdinimas turi ir antisemitinį atspalvį.

Amerikos kairysis 

Kaip ir jo tėvas, A. Sorosas yra vienas svarbiausių kairiųjų veikėjų Amerikoje (radikalus nepotizmo kūdikis, kaip teigia jo oponentai respublikonai). Jis ir jo tėvas buvo vieni didžiausių Kamalos Harris kampanijos rėmėjų; 2024 m. rinkimų cikle jie išleido daugiau nei 85 mln. USD. Kai kas galėtų pasakyti, kad A. Sorosas yra liberalų Elonas Muskas, tačiau šiuo atveju – tas, kuris pralaimėjo brangias lažybas. 

FT pietų svečias nė kiek nesigaili dėl politinio finansavimo, kaip ir dėl to, kad rėmė K. Harris: „Aš džiaugiuosi, gaudamas pinigų iš politikos, pirmyn, padarykime kad ir rytoj... kampanijų finansavimo reformą ir kad ji būtų reguliuojama taip, kaip Europoje.“ Alexas norėtų, kad „kuo daugiau žmonių darytų tai, ką darome mes“, užuot „pataikavę kažkam, kas vis tiek tave niekina, o tai, mano manymu, žmonės ir daro“. Suprantu tai kaip užslėptą užuominą į tuos, kurie skubėjo įtikti Donaldui Trumpui.

A. Sorosas pataria nepulti į neviltį: pragyvenimo kaštai, buvusios valdžios kadencija ir besikeičianti žiniasklaidos aplinka demokratų kampaniją pasmerkė pralaimėjimui, o „Harris vykdė geriausią kampaniją, kokią tik galėjo, bet ji negalėjo atgaliniu būdu pakeisti savo buvimo toje kadencijoje“. 

Tėvo patikėtinis

Kai mus palydi į tolimiausią užkandinės kampelį, A. Sorosas pasakoja, kad nuo jaunų dienų valgo „Russ & Daughters“ beigelius ir vis dar užsisako jų vienoje iš šeimos užkandinių. Mieste žvarbiai šalta, A. Sorosas vilki juodą vilnonį golfą, pilką vilnonį švarką ir paltą. Juodais storų rėmų akiniais, „dviejų dienų“ barzdele ir tyliu, kartais prislopintu balsu šiuolaikinės Europos istorijos daktaro laipsnį turintis jaunas vyras skleidžia nervingą energiją. Jo kalbą, svyruojančią tarp neryžtingos ir užtikrintos, pagardina istorinės nuorodos.

Daugiau nei prieš dešimtmetį atrodė, kad jo vyresnis įbrolis Jonathanas turi daugiau galimybių tapti George’o įpėdiniu. Tačiau Alexas, vienas iš penkių vaikų, sako, kad jį su tėvu visada siejo ypatingas ryšys. Daugelį metų jis lydėjo George’ą į užsienio keliones ir „sekretoriaudavo“ susitikimuose su užsienio lyderiais. 

„Jis vadino mane savo mokiniu, manau, kad tai buvo tarsi pokštas ir apie Trumpą“, – šypteli FT svečias. 

Ilgainiui George’as nebenorėjo išvykti už Europos ribų, tad Alexas jam atstovavo susitikimuose tolimuose kraštuose ir pateikdavo tėvui tų susitikimų užrašus. Tai buvo santykiai, „nepanašūs į jo santykius su kitais vaikais, galbūt nepanašūs į jokius kitus jo gyvenimo santykius, nes jis man viską pasakodavo“, – kalba Alexas. 

Iškeliavęs į Lotynų Ameriką savo paties filantropinės veiklos reikalais, A. Sorosas sulaukė skambučio, nulėmusio jo ateitį: „Tai buvo 2015 m. pavasarį, nuvykau pas jį į Londoną, parodžiau jam visas nuotraukas iš Peru, Amazonės ir Kolumbijos, o tada jis paklausė: „Ar gali su manimi vykti į Paryžių?“ Iš ir esmės aš niekada nebeišvažiavau...“

D. Trumpo pasirinkimai

Dabar Sorosas vadovauja OSF ir yra vienintelis šeimos narys „Soros Fund Management“, investicinės įmonės, kuri valdo šeimos pinigus ir fondų lėšas, investicijų komitete. (George’ą pažįstantys žmonės sako, kad sūnuje jis įžvelgė mėgstantį rizikuoti, nors ir ne prekiautoją.) 

Tarp šio apribotos rizikos fondo alumnų yra ir Scottas Bessentas, D. Trumpo pasirinktas į iždo sekretoriaus postą. A. Sorosas sako, kad gerai nepažįsta S. Bessento, bet prisimena, kaip stažuodamasis fonde pristatydavo šiam paštą. Šis JAV prezidento pasirinkimas jo nestebina – Stevenas Mnuchinas, D. Trumpo iždo sekretorius pirmosios kadencijos metu, taip pat dirbo Soroso fonde. D. Trumpas buvo „savotiškai prisirišęs“ prie Alexo tėvo ir kitų Niujorko turtingųjų šeimų, „nes norėjo būti to klubo dalimi“ arba „galbūt jį išardyti“.

Abu užsisakome „klasikinį“ rinkinį, valgiaraštyje jis atrodo pats patogiausias. Jį sudaro skrudintas beigelis, rūkyta lašiša, kreminis sūris, pomidorai, svogūnai ir kaparėliai. Alexas primygtinai siūlo paragauti „Russ & Daughters“ marinuotų agurkėlių ir įspėja, kad prieš mūsų pietus paskubomis užkando, nes jam neatrodė protinga duoti interviu tuščiu skrandžiu. Susitaikęs su mintimi, kad pietūs labiau primena vėlyvuosius pusryčius, užsisakau apelsinų sulčių, o A. Sorosas – kavos.

Mažina biurokratiją, ne rėmimą

A. Sorosas aktyviai naudojasi socialine žiniasklaida, gausiai skelbia savo politines refleksijas ir informaciją apie susitikimus su pasaulio lyderiais, tačiau interviu duoda retai. Nuo tada, kai perėmė valdžią, jis kaip kirviu apkapojo darbuotojų skaičių. Sumaištis paskatino nepasitenkinimą organizacijoje, ilgamečių stipendijų gavėjų Europoje nepasitenkinimą ir gandus, esą Sorosas sūnus nejaučia tokio įsipareigojimo Europai kaip jo tėvas. 

Alexas sako, kad tai nesąmonė: „Mano tėvas nenorėjo kurti įdarbinimo agentūros, jis norėjo sukurti tinklų tinklą ir buvo labai nusivylęs fondo biurokratija... Vienintelis dalykas, dėl kurio išties gailiuosi, – kad nepadarėme to greičiau, nes jaučiu, kad jis to norėjo.“

Iki 2017 m. OSF darbuotojų skaičius išaugo iki 1.700, dabar jų yra apie 500. OSF teigia, kad bendra rėmimo suma ir toliau sieks apie 1,2 mlrd. USD per metus. A. Sorosas tvirtina, kad yra „įsipareigojęs europietis“, ir pasakoja apie OSF veiklos plėtrą Ukrainoje. Visgi nuo to laiko, kai jis pradėjo vadovauti, fondas daugiau dėmesio skiria klimato kaitai ir ekologiškoms darbo vietoms, o JAV tinklas padidino išlaidas pilietinių teisių grupėms, kurios sprendžia imigracijos, balsavimo teisės ir politinė nelygybės klausimus – jie poliarizuotoje Amerikoje laikomi lojalių demokratų tikslais.

Grėsmė liberaliai tvarkai

George'o pasaulėžiūrą ir jo darbus formavo Antrasis pasaulinis karas ir pokarinė tarptautinė tvarka (juokauju su juo, kad jis niekada nematė permainų, kurios jam nepatiko, sako jo sūnus), o Alexo pasaulėžiūrai didžiausią įtaką padarė kova už pilietines teises ir lygybę. Jo tėvo filantropija prasidėjo Pietų Afrikoje kovojant su apartheidu, taigi, Alexas jaunystėje turėjo progą susipažinti su Nelsonu Mandela.

„Mandelos istorija daugeliu atžvilgių man tapo laisvės istorija, – sako jis ir priduria, kad Amerikos fondui šiuo metu, kai kova už teisingumą ir pilietines teises tapo neatidėliotina, yra prasminga sutelkti dėmesį į JAV. – Mano tėvas labiau galvojo apie tai, kaip uždaras visuomenes paversti atviromis, o mano užduotis fonde – kaip atnaujinti atviras visuomenes iš vidaus.“ 

Liberaliajai tvarkai, kurią OSF ilgą laiką palaikė, iškilo grėsmė – kaip niekada anksčiau iššūkį jai meta stiprėjančios nacionalistinės populistinės jėgos. Iš fondo puoselėjamų darbų – nuo imigracijos iki lygybės, nuo teisingumo iki mažumų teisių – šaipomasi kaip iš „atsibodusios“ kultūros, kuri sugadino visuomenę ir stabdo pažangą. Tačiau A. Sorosas atsisako pripažinti, kad istorija keičiasi ir kad demokratijos regresas neišvengiamas. 

„D. Trumpas atstovauja viskam, kuo mes netikime, bet nostalgiją aš atmesčiau“, – tarsteli svečias, tada papasakoja, kad augdamas suvokė, jog gyvena savo šeimos istorijos „geriausiais laikais“.

„Tačiau niekada to nelaikiau savaime suprantamu dalyku, nes mums buvo nuolat primenama niekada to nelaikyti savaime suprantamu dalyku, nemanyti, kad tai gali sugrįžti. Taigi, kai pirmą kartą laimėjo Trumpas, labai gerai pajutau, kad mano auklėjimas mane paruošė tokio pobūdžio situacijoms.“

Jis prisipažįsta jautęs retus „istorijos pabaigos“ momentus, pavyzdžiui, kai prezidentu buvo išrinktas Barackas Obama, kai kurie nusprendė, kad kova su rasizmu Amerikoje laimėta. „Paskui atsirado gėjų teisės, prisimenu, kaip Romoje ėjau gatve, pamačiau ant Amerikos ambasados pastato vaivorykštės vėliavą ir pagalvojau, kaip didžiuojuosi savo šalimi.“

Apmąstymų režimu

Aš sušlamščiau savo beigelį, patenkintas, kad jis, ko gero, tikrai yra skaniausias, kokį kada nors esu valgęs Niujorke. Alexas Sorosas ir toliau kramsnoja mažais, sakytum, neryžtingais kąsneliais.

Noriu sužinoti, ar jis bijo dėl savęs, dėl fondo ar dėl to, ką D. Trumpas gali padaryti priešams, kuriuos jis laiko „giliosios valstybės“ dalimi. A. Sorosas sako gyvenąs apmąstymų, „agnostiko“, režimu, sako, kad su D. Trumpu ateinantys pokyčiai yra dinamiškas procesas, kurį reikia stebėti.

Bet kuriuo atveju OSF yra įpratęs prie spaudimo, valstybės draudimų ir negailestingų išpuolių. Viktoras Orbanas, Vengrijos ministras pirmininkas, kuriuo atvirai žavisi D. Trumpas, vieną savo ankstesnių rinkimų kampanijų vykdė remdamasis „įrodymais“, kad būtent George’as surengė sąmokslą užtvindyti Europos Sąjungą migrantais.

D. Trumpo prezidentavimas turi papildomą sąmokslui būdingą elementą: Elonas Muskas mėgsta trolinti George’ą Sorosą, prilygindamas jį superpiktadariui ir platformoje „X“ teigdamas, kad šis „nekenčia žmonijos“.

Po to, kai pernai lapkritį D. Trumpas buvo perrinktas, pasirodė užuomina apie galimas E. Musko ir A. Soroso paliaubas: po to, kai pastarasis parašė, kad D. Trumpo mandatas, gautas per visuotinį balsavimą, nėra toks galingas, E. Muskas atsakė, kad jam būtų įdomu susitikti ir geriau suprasti Soroso tikslus. 

„Aš buvau atviras susitikimui, pasiūliau susitikti per žmogų, kuris jį pažįsta, bet jis neatsakė. Manau, kad jam kur kas įdomiau trolinti, o ne susitikti“, – pasakoja FT pietų svečias. 

Apie užsienio politiką 

A. Sorosas akivaizdžiai susijaudina, kai kalba pasisuka apie užsienio politiką. Jo aistrą Ukrainai atskleidžia jo socialinio tinklo įrašai, rodantys artimus santykius su Andrijumi Jermaku, Volodymyro Zelenskio biuro vadovu ir turbūt antru pagal įtaką žmogumi Ukrainoje. Jie sveikina vienas kitą su gimtadieniu ir dalijasi komplimentais kaip seni draugai.

Ar Sorosas turi ambicijų tapti politikos formuotoju? 

„Ar kandidatuočiau į postą? Nieko neatmesčiau, bet man sunku įsivaizduoti, kad dabar nesu įtakingesnėje pozicijoje. Man rūpi užsienio politika, o eidamas šias pareigas galiu daug ką nuveikti.“

Ar jis norėtų kada nors tapti valstybės sekretoriumi? Pašnekovas šypsosi: „Būtų gražu... turėčiau laimėti rinkimus.“

A. Sorosas abejoja, ar D. Trumpas gali padėti užbaigti Rusijos karą Ukrainoje: „Putinas nenori būti Trumpo idiotu. Mes manome, kad Rusija yra korumpuota, ir ji tokia yra, bet Putinui užkariauti reiškia parodyti narsą. Jis baiminasi nerimą keliančios perspektyvos, kad, nenutraukus konflikto, Ukraina ims maištauti, pradėdama platesnio masto sukilimą Rusijoje.“

Jis taip pat neturi vilčių dėl Artimųjų Rytų, kur Sorosų šeima yra įsipareigojusi siekti taikos, finansuoja Izraelio bei Palestinos žmogaus teisių grupes ir aukoja „J Street“ – JAV veikiančiai progresyviai proizraelietiškos pakraipos lobistų grupei. Klausiu jo, ką jis mano apie žudynes Gazos Ruože, kurį Izraelis pavertė griuvėsiais po „Hamas“, šią juostą kontroliuojančios grupuotės, išpuolio ir įkaitų paėmimo 2023-iųjų spalio 7 d.

„Reiktų pačiam savęs paklausti, ar trumpalaikės pergalės atitinka ilgalaikes pergales“, – sako jis, turėdamas omenyje per pastaruosius metus Izraelio surengtus Irano remiamų kovotojų grupuočių puolimus.

Anot pašnekovo, nėra alternatyvos dviejų valstybių sprendimui, kai Palestina ir Izraelis gyvena viena šalia kitos. „Kadangi tikiu Izraelio teise egzistuoti, aš vis dar esu sionistas. Tai dvi skirtingos tautos, ir nematau, kad tai kur nors judėtų. Kas nutiks kitai palestiniečių kartai? Ar jie tiesiog pamirš, kas įvyko? Ir izraeliečiai taip pat, tai veikia abi puses.“

Vieno dalyko „Russ & Daughters“ nesiūlo – espreso kavos. Taigi, kai baigiame priešpiečius, nenoriai geriu tą pačią amerikietišką, kaip ir A. Sorosas. Pokalbis tampa asmeniškesnis, ir aš paklausiu apie neseniai įvykusias sužadėtuves su Huma Abedin, buvusia Hillary Clinton padėjėja, kuri buvo ištekėjusi už gėdingai pagarsėjusio buvusio demokratų kongresmeno Anthony Weinerio. 

Apie tai, kad pasipiršo, praėjusią vasarą A. Sorosas paskelbė „Instagram“ tinkle, žinutę iliustravęs nuotrauką, kurioje klūpi ant vieno kelio, su prierašu: „Tai įvyko... Mes negalime būti laimingesni, dėkingesni ar labiau įsimylėję.“

Demokratų pora dabar yra Niujorko įžymybės ir planuoja susituokti pavasarį.

„Kai sakiau žmonėms, kad susižadėjau, taip pat sakiau, kad nesvarbu, laimėsime ar pralaimėsime rinkimus, tačiau bent jau iškelsime vestuves“, – juokiasi jis. 

Kritikai A. Soroso aktyvumą socialinėje žiniasklaidoje laiko įrodymu, kad jis labiau domisi bendravimu su įžymybėmis nei savo labdaros veikla. Jis atsako, kad per prezidento rinkimus gal ir persistengė, bet socialinėje žiniasklaidoje sulaukia daug komplimentų: „Buvau taip susikoncentravęs į rinkimus ir dariau viską, ką galėjau, kad laimėčiau, ir jaučiau, kad turiu viską paaiškinti.“

Alexas sako, kad tai, ką jis daro socialinėje žiniasklaidoje, yra jo būdas kovoti su sąmokslais: „Vyksta tokia mūsų intoksikacija, kuri, mano manymu, nėra tikra, t. y., manau, kad galima duoti atkirtį. Visi sako, kad esame kažkokio pasaulinio sąmokslo dalis, o aš tiesiog sakau: „Taip nėra.“ Norėčiau, kad būtume tokie veiksmingi, kaip kai kurie žmonės apie mus sako.“

MENIU 

„Russ & Daughters“

• 127 Orchard Street, New York, NY 10002
• Du klasikiniai beigeliai – 2 x 22 USD
• Padažas – 8 USD
• Apelsinų sultys – 7 USD
• Kava – 5 USD
• Iš viso (su mokesčiais ir aptarnavimu) – 85,67 USD