Verslo mokesčiai tarpukario Lietuvoje: ir mokėjo, ir slėpė

Kauno spirito sandėlis, 1925 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo (LCVA) nuotr.

Lietuvos valstybė 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Nepriklausomybę labai sunkiomis geopolitinėmis sąlygomis – lietuviai dar nebuvo savo žemės šeimininkai, o valstybė, valstybingumas ir valstybės sienos atrodė visiškai miglotai. Pramonė ir prekyba išgyveno sunkius pokario metus, tačiau verslo sektorius buvo vertinamas kaip vienas svarbiausių, galinčių mokėti mokesčius į valstybės iždą. Mokesčių sistemoje vyravo sumaištis, leidusi susikurti įvairiausių būdų – nuo pelno „pradanginimo“ iki bendrovių perkėlimo – jų išvengti.

1918 m. lapkričio 11 d. sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro vadovaujama Vyriausybė turėjo rūpintis krašto ūkio padėtimi, puikiai supratusi, kad, norint sukurti valstybę, reikia lėšų visiems jos gyvavimo aspektams. Pramonė ir prekyba šalyje išgyveno sunkius pokario metus, tačiau verslo sektorius buvo vertinamas kaip vienas svarbiausių, galinčių mokėti mokesčius į valstybės iždą. 1919 m. kovo 5 d. buvo paskelbtas pirmasis Mokesčių įsakymas, kuriame nurodyta būtinybė mokėti keturis valstybinius mokesčius: žemės, pagrindinį (patento) prekybos ir pramonės įstaigų, nekilnojamojo turto ir paprastąjį žyminį.

1919 m. lapkričio 30 d. verslo įmonėms buvo skirtas ir pridedamasis mokestis, galėjęs sudaryti 50–300% nuo pagrindinio mokesčio, atsižvelgiant į įstaigos veiklą, pelningumą, vietą ir pan. Trečią mokestį verslo įmonėms nustatė Steigiamasis Seimas – nuo 1921 m. kovo 30 d. buvo skirtas bendrųjų pajamų mokestis visoms amato, kredito, prekybos ir pramonės įstaigoms bei atskiriems pirkliams ir pramonininkams. Turėjo būti mokamas 1% mokestis valstybei ir 0,2% savivaldybei nuo bendrų pajamų sumos, jis buvo skaičiuojamas iš brutto pelno.