S. Poderis apie valdovų insignijų atradimą Arkikatedroje: man netelpa galvoje, kur jie taip skubėjo

Saulius Poderis, restauratorius. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

VŽ podkaste restauratorius Saulius Poderis, Vilniaus arkivyskupijos atstovų vadinamas juoduoju archeologu, pasakoja apie du svarbiausius atradimus Vilniaus arkikatedroje – 1931 ir 2024 m. – ir kuo jie yra panašūs, bei apie galimą Vytauto Didžiojo palaikų slaptavietę. Taip pat apie tai, kaip į jo dėmesio lauką pateko Arkikatedroje galimai paslėpti lobiai ir nesėkmingas savo pastangas prisibelsti iki valstybės bei Bažnyčios institucijų, kurioms jo atradimas būtų įdomus.

Toliau nerimsta aistros dėl Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos valdovų insignijų atradimo, apie kurį buvo paskelbta šių metų sausio 6 dieną. Šiomis dienomis kelios dešimtys Lietuvos kultūrininkų pasirašė laišką aukščiausiems Lietuvos asmenims, prašydami restauratorių Saulių Poderį pripažinti valdovų insignijų atradėju ir apdovanoti.

Tuo metu Bažnyčios juoduoju archeologu vadinamas restauratorius VŽ podkaste stebisi, kodėl Vilniaus arkivyskupijos atstovams atveriant insignijų slaptavietę procesas nebuvo filmuojamas bei dokumentuojamas ir sako, jog tai kelia nemažai klausimų, į kuriuos, matyt, atsakys istorija.

„Man nesutelpa galvoje, kad tokio rango žmonės nežinojo protokolo, kaip yra daromi tokie darbai. Kitas dalykas, jie puikiai žinojo, kad departamentas (Kultūros paveldo departamentas – VŽ) yra pasirengęs, kad yra nustatyta ta vieta... Tai kam reikėjo antrą kartą eiti jos ieškoti visiems už akių? Galėjo mane pasikviesti, būčiau parodęs, jokių problemų. Man galvoje tai nesutelpa, ir daug kam nesutelpa dabar“, – apie tai, kaip Katedros požemiuose gruodį buvo išimtos tarpukariu paslėptos Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro, Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Elžbietos Habsburgaitės laidojimo insignijos bei kitos vertybės kalba VŽ pašnekovas.

Apie bandymus prisibelsti prie institucijų S. Poderis pasakoja:

„Jau tiek metų aš ten minu kelius, niekam neįdomu, galvoju, – eisiu pas advokatą, pasitarsiu, kaip dabar daryt. Nuėjau, parodžiau, ką buvau nufilmavęs su endoskopu. Pažiūrėjęs jis sako: „Sauliau, tai ne žaidimai, čia labai rimta, rašyk pirmiesiems valstybės asmenims“. Parašiau Čmilytei Nielsen, Šimonytei, Nausėdai. Po dviejų dienų gavau atsakymą, kad laiškai gauti ir perduoti žemesnėms institucijoms. Kultūros paveldo departamentas susisiekė po gal dviejų savaičių, mes sutarėme, kad bus surinkta komisija iš mūro ekspertų, archeologų, Bažnyčios ir Bažnytinio paveldo muziejaus atstovų, aš padarysiu pristatymą, tą vietą parodysiu galų gale. Sutarėm, kad departamentas kreipsis į kuriją – reikia vyskupo leidimą gauti. Sutarėm ir laukiu. Praeina mėnesis, tyla, paskiau gavau atsakymą – Bažnyčia nelabai nori, kad tu dalyvautum tame reikale“.

Apie „tuos reikalus“ ir kitus įdomius dalykus – VŽ podkaste.