Premjera. „Pietinia kronikas“ – mes visi iš tos pačios VHS kasetės

Kadras iš filmo „Pietinia kronikas“. Luko Juzėno nuotr.

Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti Ingo Miškinio filmas „Pietinia kronikas“, vienas iš sėkmingesnių (jeigu ne sėkmingiausias) prodiuserinių projektų per visus 35-erius atkurtosios Nepriklausomybės lietuviškame kine metus.

Ekranizuoti populiarų Rimanto Kmitos šiaulietiška tarme parašytą to paties pavadinimo romaną (2016 m. jį išleido leidykla „Tyto alba“) sumanė prodiuseris Lukas Trimonis ir scenaristė Eglė Vertelytė. Juodu nusprendė pakviesti į projektą režisierių Igną Miškinį, ir būtent jo dėka radosi juokingas ir protingas filmas, patvirtinantis, koks svarbus sėkmei yra kino dialogas su sava literatūra. Filmas neseka romanu pažodžiui, bet perteikia jo kertines idėjas ir dvasią, o rašytojo Rimanto Kmitos indėlis ironiškai atspindėtas ekrane: jį matome atliekantį epizodinį policininko vaidmenį.

Nuotykio dvasia

Ignas Miškinis buvo pirmas, įžengęs į realistinio kino teritoriją ir ekrane parodęs gatvės bachūrų gyvenimo tikrovę. Kalbu apie trumpametražį jo filmą „Lengvai ir saldžiai“ (2004). I. Miškinis sukūrė satyrinio grotesko žanrą, kai ant bangos buvo filosofinis autorinis kinas, ir jo „Diringas“ (2006), kalbantis apie reklamos kūrėjų tuštumą, šiandien atrodo dar aktualesnis negu anuomet.