Knygų lentynoje: tamsioji farmacijos verslo pusė ir patarimai, kaip ir ką veikti muziejuje

Skausmo imperija

Patrickas Raddenas Keefe, iš anglų k. išvertė Ieva Balčiūnaitė, išleido „Kitos knygos“, 2024 m.

JAV daugiau nei 20 metų krečia opioidų krizė: skaičiuojama, jog nuo skausmą malšinančių vaistų perdozavimo kasmet miršta šimtai tūkstančių žmonių. Šio reiškinio ištakas bei padarinius savo knygoje „Skausmo imperija“ nagrinėja Patrickas Raddenas Keefe, vadinamas tiriamosios žurnalistikos etalonu. 

Pasak leidėjų, tai „trilerį primenantis pasakojimas apie tamsiąją farmacijos verslo pusę, kurio centre – trijų kartų Sacklerių šeima, viena turtingiausių ir slapčiausių šeimų verslo dinastijų pasaulyje“. 

Sacklerių šeimai, Valstijose apibūdinamai, kaip „velniškiausia šeima Amerikoje“ ir „baisiausi narotikų prekeiviai istorijoje“, priklausė farmacijos kompanija „Purdue Pharma“ ir vėliau įkurta „Mundipharma“. Teigiama, kad šeimos farmacijos imperija JAV sukėlė vieną didžiausių priklausomybės epidemijų per visą žmonijos istoriją. Šeimos turtas buvo vertinamas milijardais dolerių, tačiau begalinis turto troškimas ją pastūmėjo į pelningą opioidinių vaistų rinką. 

Bendrovė „Purdue Pharma“ vaistus nuo skausmo „OxyContin“ sukūrė kaip tariamai saugią alternatyvą morfinui ir ėmė juos stumti į rinką, žinodama, kad pagrindinė veiklioji medžiaga oksikodonas yra dukart stipresnis už morfiną. Agresyvi rinkodaros strategija per keliolika metų įtraukė šimtus tūkstančių amerikiečių – jie tapo priklausomi nuo opioidų, o vaistų perdozavimas tapo viena pagrindinių mirties priežasčių JAV. 

P. R. Keefe’as, remdamasis dokumentais ir liudininkų parodymais, atliko išsamų kompleksinį tyrimą, apėmusį farmacijos pramonę ir susijusias reklamos, viešųjų ryšių, meno bei kultūros industrijas. Jam reikėjo ir pasišventimo, ir drąsos, nes Sacklerių šeima daugelį metų buvo neliečiama ir dėl finansinės galios bei su ja susijusios korupcijos, ir dėl sumaniai vykdytų viešųjų ryšių ir filantropijos. 

Viešojoje erdvėje Sackleriai buvo pristatomi kaip dosnūs filantropai, universitetų bei muziejų mecenatai – jų pavardė puikavosi ant Harvardo, Oksfordo universitetų, Luvro, Metropolitano meno muziejų sienų ir kt. Sackleriams pateikti teisiniai kaltinimai daugelį institucijų pastūmėjo atsisakyti bendradarbiavimo su šeima. Pirmoji iš didžiųjų meno institucijų, viešai atsisakiusi daugiau nei 1 mln. GBP paramos iš Sacklerių fondo, buvo Nacionalinė portretų galerija Londone, paskui ją pasekė Niujorko Metropolitano muziejus, pašalinęs Sacklerių pavardę iš septynių savo galerijų, bei kitos žinomos mokslo bei meno institucijos.

Pasak leidėjų, knygoje daugiausia kalbama apie JAV farmacijos pramonę, tačiau ydinga padėtis susiklosčiusi visame Vakarų pasaulyje, neišskiriant ir Lietuvos. Todėl P. R. Keefe’o knygą galima priimti kaip skatinimą išlikti budrius ir sąmoningus, o sykiu patirti skaitymo malonumą. 

Knygomis virtę P. R. Keefe’o žurnalistiniai tyrimai pelnė ne vieną apdovanojimą ir yra įtraukti į daugelį geriausių negrožinių knygų sąrašų. 2021 m. „Skausmo imperija“ pateko į „The Washington Post“, „Amazon“, „People“, „Entertainment Weekly“, kitų leidinių dešimtukus. Tais pačiais metais knyga įvertinta „Baillie Gifford“ premija negrožinės literatūros kategorijoje. Kaip metų knygą ją yra minėjęs Barackas Obama. Prieš metus lietuvių kalba pasirodė to paties rašytojo knyga „Nieko nesakyk“ apie konfliktą Šiaurės Airijoje. 

Ką veikti muziejuje

Aistė Paulina Virbickaitė, išleido „Tyto alba“, 2024 m. 

Praėjusiems metams baigiantis beveik tuo pačiu metu pasirodė dvi naujos knygos, skirtos tiems, kurie lankosi meno galerijose ir muziejuose – Aistės Paulinos Virbickaitės „Ką veikti muziejuje“ ir Kristinos Sabaliauskaitės „Kaip skaityti meną“. 

Apie pirmąją jos autorė, dailės kritiką Aistė Paulina Virbickaitė sako: „Ši knyga – lengvas ir intriguojantis pokalbis apie meną su tais, kurie nori jį pažinti. Rašydama galvojau apie žmones, prisibijančius drąsiai žengti į muziejų arba nežinančius, ko iš tų muziejų tikėtis. Knygoje pinasi pasakojimai apie Lietuvos ir Europos menininkus bei muziejus, įdomios istorijos, netikėtos interpretacijos ir praktiniai patarimai. Tai tikrai nėra autoritetinga menotyros studija ar kavos stalelio puošmena, veikiau – tarsi kelionė į Paryžių, kad ir įsivaizduojama.

Tris knygos dalis – Ką planuoti, Ką veikti, Ką matyti – galite skaityti nuosekliai arba fragmentiškai, rinktis jums įdomiausias temas. Galite pritarti arba ginčytis – kaip ir dera įdomiuose pokalbiuose. Knygoje pateikiami patarimai, siūlomi žaidimai ir gvildenamos dilemos padės rasti raktą į naujas meno erdves, galų gale – atskirti asilą nuo Pegaso ir nenuobodžiauti muziejuje“. 

Kaip skaityti meną 

Kristina Sabaliauskaitė, išleido „Baltos lankos“, 2024 m. 

Rašytojos, meno istorikės K. Sabaliauskaitės knyga kviečia „jaunus žmones, šeimas ir visus, kurie domisi ar nori pradėti domėtis menu, kartu pasimokyti, kaip jį skaityti meną“. Nes, pasak jos autorės, tik mokant perskaityti meno kalbą galima labiau juo gėrėtis, labiau jį matyti. 

„Šios knygos prieš trejus metus imtis mane paskatino pastebėtas paradoksas. Viena vertus, šiuolaikiniai Lietuvos menininkai yra pastebėti ir vertinami visame pasaulyje, o lietuvių menas išgyvena didžiulį pakilimą. Lietuviai šiandien yra ne vien lygiaverčiai tarptautinio šiuolaikinio meno dialogo dalyviai, tačiau dažnai ir diktuoja jo tendencijas. /.../ Kita vertus, stebint viešas diskusijas neapleidžia jausmas, kad visuomenėje trūksta estetinio raštingumo, dailės istorijos išmanymo, supratimo, kaip „atrakinti“ meno kūrinius naudojant dailėtyros mokslo pagrindus, kuriant smalsų ir bebaimį, bet žiniomis grįstą santykį. O tokį santykį geriausia pradėti ugdyti vaikystėje ar paauglystėje“, – sako rašytoja.

Knygoje atidžiai tyrinėjami kūriniai – iš įvairių šalių ir laikotarpių, nuo priešistorinių iki mūsų laikų, o juos vienija tai, kad juos visus galima pamatyti Lietuvos muziejuose, bažnyčiose, viešose vietose, miestuose ir miesteliuose. Todėl ši knyga, anot leidėjų, – ir kvietimas nuvykti prie artimiausio aprašyto kūrinio ar pakeliauti po Lietuvą.