G. Landsbergis. Gėdingas planas išduoti Ukrainą „de facto“, bet ne „de jure“

Mes esame šio „de facto“ pralaimėjimo architektai, todėl dabar bandome apsimesti, kad tai įvyko netikėtai ir kad mes padarėme viską, ką galėjome, kad tai sustabdytume. Įspūdingai demonstruodamas savo vakarietišką logiką (angl. westsplaining – VŽ) NATO generalinis sekretorius Markas Rutte teigia, kad ilgainiui viskas bus gerai, kaip buvo gerai Baltijos valstybėse po „de facto“ okupacijos, kurią dešimtmečius vykdė „linksmas senelis“ Josephas Stalinas.

Na, per pastaruosius kelerius metus aš ignoruodavau daug kvailų karštų komentarų apie savo šalį, bet šis yra tiesiog bjaurus. M. Rutte atskleidžia, kad naujausias genialus šachmatų ėjimas, siekiant išgelbėti Ukrainą, yra neatsakingai įmesti milijonus žmonių į priespaudos, kankinimų, prievartavimų, pagrobimų, žmogžudysčių ir nacionalinės tapatybės sunaikinimo juodąją skylę – „de facto, bet ne de jure“.

O šio plano šalininkai išlaikys rimtus veidus, kai cituos Baltijos valstybių okupacijos kančias kaip puikų pavyzdį, kuriuo Ukraina džiaugsmingai turėtų sekti. 

„Financial Times“ nuomonių skiltyje leidinio komentatorius, užsienio naujienų skyriaus vadovas Gideonas Rachmanas taip pat mažai ką pasako, kad užpildytų spragą M. Rutte pasaulėžiūroje. 

„Sovietų Sąjungos po 1940 m. įvykdyta Baltijos valstybių aneksija niekada nebuvo teisiškai pripažinta JAV ir daugumos Europos šalių. Bet tai buvo gyvenimo realybė, kol galiausiai Baltijos valstybės atgavo savo nepriklausomybę.“

Oho, paplėtokime tai plačiau. 

Okupacija nebuvo „gyvenimo realybė“, tai buvo mirties realybė.

„Galiausiai“ atėjo po dešimtmečių deportacijų, žudymų, žiauraus teroro ir smurtinių bandymų visus paversti rusais. 

„Atgavo nepriklausomybę“ iš tiesų reiškia, kad buvo sutraiškyti Gorbačiovo tankų, o Vakarų lyderiai maldavo mūsų atsisakyti kovos už laisvę.

Taigi... tai yra kelias į taiką, kurį turėtume su šypsena pasiūlyti Ukrainai? Tai yra šlovingos naujos saugumo garantijos, kurios ištrins Budapešto susitarimo gėdą ir leis ukrainiečiams tikėti ateitimi?

Yra net JAV ambasadorių, kurie kalba apie tai, kaip šalys gali „uždirbti“ tam tikras teritorijas, ir todėl, matyt, „nusipelno“ jų. Ar būtų paranojiška manyti, kad mes tiesiog atvėrėme Rusijai duris „uždirbti“ Narvą ir Vilnių „de facto“?

Jei Ukraina tęs kovą, netrukus išgirsite gandų, kad „užsispyrę ukrainiečiai“ atsisako suprasti šio „realistinio“ taikos plano genialumą, kuris iš tikrųjų tik priartintų V. Putino ginklus arčiau Kyjivo.

Girdėsime dar daugiau pasmerkimo Ukrainai už tai, kad ji drįso skųstis, o ne du kartus padėkoti. Kaip neseniai rašiau, matau paralelių tarp Winstono Churchillio Rytų Europos atsisakymo Stalino naudai, o dabar televizijoje matau M. Rutte, kuris transliuoja tos ypač bjaurios išdavystės atgarsius.

Todėl norėčiau paprašyti visų sprendimų priėmėjų, kurie aptaria įvairius techninius sprendimus, taip pat pasikalbėti su Rusijos agresijos aukomis ir sužinoti šiek tiek daugiau apie realybę vietoje, su kuria šie planai turėtų būti susiję.

Siūlyčiau pasikalbėti su Viktorijos Roščynos, žurnalistės, kuri neseniai buvo palaidota Kyjive, draugais ir šeima. Jos kūnas buvo grąžintas po dvejų metų, praleistų rusų okupantų rankose. Jai buvo pašalintos smegenys ir akys. Paklauskite jos tėvų, ar jie atpažįsta „realybę“, kuri jiems bus pateikta Aliaskoje. Vėl ir vėl pamatysite, kad jūsų „realistiški“ pasiūlymai, pateikiami mūsų saugumui užtikrinti, atrodo naivūs ir įžeidūs visiems, kurie kada nors buvo okupuoti Maskvos.

Mes, demokratinės šalys ir savarankiškai pasiskelbę Ukrainos sąjungininkais, turėtume gėdytis, kad nesugebėjome užtikrinti ukrainiečių saugumo. Turėtume būti pasiryžę keisti kursą, o ne kurti semantines priemones, kurios sumažina mūsų atsakomybę, atlygina agresoriui ir pamina aukos žmogiškumą.

Ar prašydamas ginti pagrindinius principus garbingai aš prašau per daug?

Skirtumas tarp „de facto“ ir „de jure“ nėra svarbus moteriai, kuri yra išprievartauta savo vaikų akivaizdoje. Ji negali jų paguosti pasakydama, kad jų trauma yra „de facto“, o ne „de jure“.

Skirtumas tarp „de facto“ ir „de jure“ yra svarbus tik politikams, kurie diskutuoja apie popierinius susitarimus, kurie, jų manymu, vis tiek neveiks ir nebus ginami. Tik jų pačių galvose toks požiūris gali būti vadinamas „realistišku“.

Komentaro autorius – Gabrielius Landsbergis, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras.