E. Lucasas. JAV ir Rusijos viršūnių susitikimas yra geopolitinės nesėkmės simptomas

Vis daugiau spėlionių gaubia penktadienį planuojamą JAV ir Rusijos prezidentų susitikimą Ankoridže. Ar Ukraina bus prie stalo, ar atsiras meniu? Kokį svertą (jei apskritai tokių bus) JAV panaudos prieš Rusiją, kad išreikalautų nuolaidų ir atlygintų už taisyklių laikymąsi? Ar europiečių pavėluotos, karštligiškos pastangos atkreipti dėmesį į jų poziciją atneš vaisių? Gali nutikti bet kas – nuo išėjimo iki išdavystės.

Tačiau laimėtojai ir pralaimėtojai jau aiškūs. Pirmiausia – Kinijos komunistų partija (KKP). Ji nepakviesta, bet apie ją galvoja visi. Sprendimų priėmėjams Pekine nepatiko Rusijos neatsakingas nelegalus karas, bet jiems dar mažiau patiko idėja jį pralaimėti. Taigi KKP padėjo V. Putino režimui tęsti kovą. Ji taip pat stabdė jo žvanginimą branduoliniais ginklais. KKP ne tik įtvirtino nepajudinamą dominavimą Kinijos ir Rusijos santykiuose. Kinija dabar yra tokia įtakinga jėga visame Eurazijos žemyne, kaip dar prieš 10 metų buvo neįsivaizduojama: tai yra užuomina apie įtaką, kurią KKP darys ir kituose žemynuose.

Antra, Kremliaus dešimtmetį trukęs parijo statusas nebegalioja. Rusijos lyderis, atvykęs į JAV teritoriją bus ne sulaikytas už vaikų grobimą ir kitus nusikaltimus, kylančius iš jo žudikiško karo Ukrainoje, o bus priimtas kaip itin svarbus asmuo. Mes jau beveik grįžome prie „perkrovimo“ eros, kai tuometinis JAV prezidentas Barackas Obama pakvietė tariamai liberalų naują Kremliaus šeimininką Dmitrijų Medvedevą pavalgyti savo mėgstamiausių sūrainių.