J. Abromavičienė. Mokestis prie mokesčio, arba Valstybe, solidarizuojamės?
2023 m. valstybė Lietuvoje valdė apie 25.600 nekilnojamojo turto objektų – iš viso daugiau nei 9,11 mln. kv. m. Likutinė jo vertė – 3,3 mlrd. Eur. Tai – įvairios mokslo, administracinės, sveikatos priežiūros, kultūros ir kitos paskirties patalpos. Didžioji jų dalis – senos statybos, su neefektyviu išplanavimu: ilgais koridoriais, laiptinėmis, kabinetų sistema. Net 46% valstybės NT atitinka tik D energinio efektyvumo klasę, kas reiškia dideles šildymo, priežiūros ir eksploatavimo išlaidas.
Nepaisant šių faktų toks turtas neapmokestinamas, o biudžetinės įstaigos, kaip konstatuoja Valstybės kontrolė, nėra motyvuotos jį optimizuoti ar mažinti plotą, t. y. įstaigoms, gyvenančioms iš biudžeto lėšų, ne per daugiausiai keliama klausimų: „o gal pabandom efektyviau“?
Kodėl efektyvumas taikomas tik privatiems?
Viešajame sektoriuje vienam darbuotojui tenka vidutiniškai apie 23–28 kv. m. Privačiame šis skaičius svyruoja nuo 10 iki 14 kv. m. Skirtumas – dvigubas. Bet spaudimą taupyti ar efektyvintis jaučia ne institucijos, o gyventojai ir verslas, kuriems kainuoja kiekvienas kvadratinis metras.
Tarkime, vieniša senjorė, gyvenanti 4 kambarių bute, gauna du pranešimus: NT mokestis ir kaupinys renovacijai. Tuo tarpu 4 aukštų valstybinė įstaiga, išnaudojanti ne visą plotą, gauna asignavimą šildymui, renovacijos finansavimą ir jokių paskatų artimiausiu metu keistis.
Tai kelia pagrįstą klausimą: ar mokesčiai taikomi pagal objekto turinį, ar pagal savininko statusą?
Centralizacija dokumentuose ir realybėje
Įvairiuose strateginiuose planuose (o tuo pačiu ir politikų LinkedIn įrašuose), dažnai girdimos ambicijos apie nulinį biudžetą, centralizavimą, optimizavimą ir pan., tačiau praktikoje viešasis sektorius vis dar plečiasi (gal ir pagrindžiamai), tačiau toli gražu neefektyviai.
Vietoje to, kad jungtųsi, ministerijos, agentūros ir savivaldybės vis dar skirtinguose pastatuose kuria atskiras IT, transporto, ūkio, bendrųjų reikalų komandas. O savivaldos vis dažniau steigia savo įmones paslaugoms, kurias galėtų įsigyti iš komercinės rinkos. Nuo daugiabučių administravimo iki NT valdymo – viešasis sektorius ne tik dubliuoja funkcijas, bet ir didina NT poreikį, kurio išlaidas dengia mokesčių mokėtojas.
Tai reiškia, kad vietoje realios optimizacijos formuojama nauja turto paklausa. O kai turtas „nieko nekainuoja“, poreikis jo nemažėja. Priešingai – jis auga.
Simbolinis mokestis ar realus pokytis?
Galbūt sprendimas galėtų būti labai paprastas: NT mokestis – ne tik gyventojams ir verslui, bet ir didžiausiam NT valdytojui – valstybei. Ir tai nebūtinai būtų finansinis pervedimas, bet taptų apskaitos įrankiu ir akistatos su skaičiais momentu.
Tuomet pasimatytų, kad kiekvienas kv. m. atsispindi įstaigos kaštuose ir dedikuotas biudžetas gali būti efektyviau panaudotas nei tuščiam kvadratui išlaikyti (ar NT mokesčiui už nenaudojamą turtą padengti). Užtektų skaidriai, aiškiai ir paprastai identifikuoti perteklių ir imtis realių veiksmų.
Tokie sprendimai galėtų paskatinti:
- jungtis institucijoms po vienu stogu;
- optimizuoti patalpų išdėstymą ir realius poreikius;
- centralizuoti funkcijas, atsisakant perteklinių/dubliuojančių skyrių;
- analizuoti lokacijas ir keltis į efektyvesnes vietas, jei to reikia;
- investuoti į skaitmenizavimą (realiai).
Tai nėra vien pastatų ar kvadratinių metrų klausimas. Tai – kultūros klausimas, kaip valstybė supranta savo kaip valdytojos atsakomybę ir nebesielgia kaip 90-ųjų turgaus reketininkas: „iš ko išmušti dar.“
NT mokestis – kaip veidrodis
Jeigu NT mokestis kuriamas su intencija paskatinti efektyvesnį turto naudojimą (ir juo labiau – su misija „visi turi prisidėti“), tai turėtų galioti realiai visiems. Nes šiandien mokestis taikomas tik tiems, kurie neturi galimybės jo ignoruoti – gyventojams ir verslui.
Valstybė, kaip turto valdytoja, kol kas lieka už šio rato ribų.
Galbūt būtų sveika pokyčius pradėti nuo savęs? Parodyti, kad optimizavimas nėra tik teorinis žodis strategijose, o reali praktika, kurią pirmiausia taiko tie, kurie tą praktiką ir kuria.
Tik tada NT mokestis galėtų tapti ne vien fiskaline priemone, bet tikru efektyvumo signalu visoje sistemoje.
Įžvalgos autorė – Julija Abromavičienė, valdybų narė, įmonių pokyčių valdymo strategė
