Pagailėkite bankų
Lietuvos banko duomenimis, šiuo metu galimybę gauti šlamančiųjų iš bankomato turi 192 miestų ir miestelių gyventojai. Tuo tarpu seniūnijų Lietuvoje yra daugiau nei 540.
Jei manysime, kad grynieji pinigai vis dar yra nepakeičiami kasdienėje veikloje, tai akivaizdu, kad problema egzistuoja. Kur kas sunkiau suvokti, kodėl grynieji privalo būti prieinami visą parą, bet gal vietos valdžia naktinį regionų gyvenimą pažįsta geriau, todėl tarkime, kad toks poreikis aktualus.
Kad ir kaip būtų, optimalaus bankomatų kiekio užtikrinimas, matyt, yra viena iš tų problemų, kurių nepajėgia išspręsti nematoma rinkos ranka. Maža to, pastaraisiais metais bankomatų ir fizinių bankų skyrių šalies teritorijoje mažėjo, atitinkamai plečiantis bankinių paslaugų skaitmenizavimui ir gerėjant visuomenės technologiniam išprusimui.
Vertinant racionaliai, įrengti ir prižiūrėti bankomatus nuošaliose vietovėse bankams tiesiog neapsimoka ir natūraliai jų skaičius ir toliau mažėtų. Deja, tuo pat metu didėtų dalies visuomenės bankomatų atskirtis ir regionuose stiprėtų nepasitenkinimo tiek bankais, tiek valdžia nuotaikos. Todėl bankomatų skaičius didinamas tiek mažų miestelių gyventojų, tiek politikų, nenorinčių prarasti balsų, naudai.
Tačiau neorganiška, politinės valios varoma, bankomatų tinklo plėtra yra ne kas kita, o socialinės paslaugos perkėlimas ant privataus verslo pečių. Mano galva, tokie sprendimai neprisideda nei prie visuomenės santarvės, nei prie finansų sistemos stabilumo. Pagailėkite bankų, neverskime jų daryti to, kas prieštarauja pastarojo meto bankininkystės plėtros tendencijoms ir elementariai ekonominei logikai.
Juo labiau kad problema sprendžiama kažkaip vienpusiškai, tarsi vienintelis įrankis sprendimui būtų bankomatas.
Bankomatas atlieka vieną vienintelę funkciją: leidžia išsigryninti pinigų arba grynuosius įnešti į sąskaitą. Daugiau darbų šis brangus įrenginys nedaro ir nedarys. Turint galvoje, kad finansų sistema toliau skaitmenizuosis ir grynųjų pinigų poreikis natūraliai mažės, galima nesunkiai spėti, kad po 5, 10 ar 15 metų didelė dalis bankomatų tinklo nunyks, nepaisant valdžios pastangų.
Man apskritai nesuprantamas tas valdžios užsiciklinimas, tarsi grynieji pinigai ir bankomatai būtų sinonimai. Grynųjų pinigų galima išsiimti ne tik bankomatuose. Maža to, problemą galima spręsti nekuriant naujos, o naudojant jau esamą infrastruktūrą. Kaip?
Lietuvoje natūraliai daugėja savitarnos mokėjimo terminalų. Šis įrenginys, visų pirma, skirtas mokėjimams kortelėmis ir grynaisiais, tačiau jis, atlikus tam tikrų patobulinimų, gali būti papildomas grynųjų pinigų išėmimo ir įnešimo funkcijomis ir tapti kur kas universalesniu.
Šiandien terminalai diegiami ligoninėse, poliklinikose, kitose viešosiose įstaigose, kur prireikia atsiskaitymo vietoje, naudojantis mokėjimo kortelėmis ar grynaisiais. Terminalai taip pat atlieka identifikavimo ir registracijos funkcijas, todėl jų panaudojimo galimybių yra daug daugiau nei gali pasiūlyti siauros specializacijos bankomatai.
Terminalai taip pat gali būti įrengiami seniūnijose, kur atliktų tiek mokėjimų, tiek pinigų išgryninimo funkcijas. Tiesa, vargu ar bus užtikrinta galimybė pinigus išgryninti visą parą, tačiau, kaip jau minėjau, man šio reikalavimo prasmė nesuprantama.
Negana to, grynųjų pinigų išgryninimo operacijas gali atlikti ir savitarnos kasos, veikiančios daugelyje didesnių maisto prekių parduotuvių. Kaip ir terminalų atveju, kasose reikia tiek papildomų įrenginių, tiek programinės įrangos, tačiau šis uždavinys išsprendžiamas, jei to reikia.
Sprendžiant iš vietos valdžios viešų pareiškimų – didinti grynųjų pinigų prieinamumą reikia. Esu tikras, kad jau šį rudenį turėsime veikiančius terminalų pavyzdžius ir galėsime pradėti jų diegimą. Įmonių, galinčių įveikti tokius uždavinius yra ne viena, tereikia platesnio mąstymo ir racionalaus požiūrio.
Pagailėkite bankų, pasitarkite su „fintechu“.
Komentaro autorius – Evaldas Remeikis, „NEO Finance“ administracijos vadovas
