M. Wolfas. Amerika bando sugriauti pačios sukurtą sistemą

Kitas, dar svarbesnis, sprendimas buvo JAV karinės pagalbos Ukrainai sustabdymas, paliekant jau ir taip išvargintai šaliai, regis, tik „Hobsono pasirinkimą“ – pasiduoti arba pralaimėti. D. Trumpo draugas Vladimiras Putinas turi būti ekstazėje: JAV prezidentas savo akimis mato, kaip griūva Vakarai.

Tai tik du sprendimų rinkiniai, lydintys antrąją D. Trumpo prezidentavimo kadenciją. Tačiau pasauliui jie yra itin reikšmingi. Jie reiškia liberalios, nuspėjamos ir taisyklėmis pagrįstos prekybos sistemos su galingiausia pasaulio valstybe – ta pačia, kuri šią sistemą sukūrė – pabaigą. Jie taip pat reiškia, kad JAV atsisako pagrindinių sąjungų ir įsipareigojimų, siekdamos artimesnių santykių su kadaise buvusiu priešu. D. Trumpas aiškiai laiko Rusiją svarbesne nei Europą.

Abiem atvejais jis smarkiai klysta. Kaip pažymi buvęs Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vyriausiasis ekonomistas Maurice'as Obstfeldas, JAV prekybos deficitai nėra partnerių apgaulės pasekmė, o kyla iš perteklinių išlaidų, palyginti su pajamomis: didžiausias JAV prekybos deficitų veiksnys yra milžiniškas federalinis fiskalinis deficitas, šiuo metu siekiantis apie 6% BVP. Respublikonų kontroliuojamo Senato planas padaryti nuolatines D. Trumpo 2017 m. mokesčių lengvatas užtikrina, kad šis deficitas išliks tol, kol rinkos jį finansuos. Atsižvelgiant į tai, bandymai mažinti prekybos deficitą tarifais prilygsta bandymui išlyginti pilnai pripūstą balioną.

Norint tai suprasti, reikėtų bent šiek tiek makroekonomikos žinių, kurių D. Trumpui visiškai trūksta. Tačiau tai ne vienintelė jo klaida. Jis taip pat yra pasakęs: „Būkime sąžiningi, ES buvo sukurta tam, kad išdurtų Jungtines Valstijas. Tai buvo jos tikslas. Ir jie puikiai su tuo susitvarkė.“ Be to, jis pareiškė apie Europą: „Jie nepriima mūsų automobilių, jie nepriima mūsų žemės ūkio produktų, jie beveik nieko iš mūsų neima, o mes imame viską iš jų.“

Abi šios pretenzijos yra absurdiškos. ES buvo sukurta tam, kad atneštų ekonominę gerovę ir politinį bendradarbiavimą žemynui, kuris buvo nuniokotas dviejų siaubingų karų. JAV ilgą laiką tai suprato ir aktyviai skatino tokį protingą atsaką. Tačiau tai buvo visai kitokia JAV nei dabartinė savęs gailinti ir nuolat klystanti šalis.

Be to, kaip savo tinklaraštyje pažymi danų ekonomistas Jesperis Rangvidas, D. Trumpas mato tik dvišalę prekybą prekėmis, ignoruodamas prekybą paslaugomis bei kapitalo ir darbo pajamas. Taip jau nutiko, kad JAV pajamos iš paslaugų eksporto bent jau į euro zoną bei pajamos iš kapitalo ir darbo užmokesčio ten beveik visiškai kompensuoja jos dvišalį prekių deficitą. Bendra euro zonos einamoji sąskaita su JAV yra beveik subalansuota, nors tai ir nėra svarbiausia. Tačiau vien dvišaliai prekių balanso skaičiai nėra reikšmingesni už bendrą ekonominį kontekstą. Atsižvelgiant į tai, kaip D. Trumpas uždirbo savo pinigus, jis visą gyvenimą turėjo didžiulį prekių deficitą. Panašu, kad tai jam nelabai pakenkė.

Kanadai ir Meksikai šių tarifų ekonominės išlaidos bus didelės, nes jų prekių eksportas į JAV 2023 m. sudarė atitinkamai 27% ir 21% jų BVP. ES prekių eksportas į JAV 2023 m. sudarė tik 2,9% jos BVP. Todėl jai 25% tarifas nebūtų toks reikšmingas. Tačiau vis tiek tai būtų nepateisinamas, ekonomiškai neišprusęs ekonominis karas. ES būtų priversta atsakyti. Transatlantiniai santykiai būtų negrįžtamai pažeisti.

Net ir prekybos karas, nors ir skandalingas, nublanksta prieš Volodymyro Zelenskio užklupimą Ovaliajame kabinete praėjusį penktadienį bei vėlesnį karinės pagalbos Ukrainai sustabdymą. Tikslas gali būti priversti V. Zelenskį pasirašyti mineralinių iškasenų sutartį. Tačiau didesnė problema yra ta, kad V. Zelenskis nepasitiki V. Putinu – ir turi tam svarių priežasčių – o dabar neturi jokio pagrindo pasitikėti ir D. Trumpu. Be to, D. Trumpas gali norėti „taikos susitarimo“, bet kodėl V. Putinas turėtų sutikti su tikruoju, jei Ukraina jau praktiškai atiduota į jo rankas?

Abu šie lyderiai nuvertina ukrainiečių valią būti laisvais žmonėmis. Tačiau, jei šis tikslas turi būti pasiektas, Europa turės prisiimti atsakomybę ne tik už savo gynybos užtikrinimą, bet ir už Ukrainos rėmimą. Vokietijos būsimas kancleris Friedrichas Merzas buvo teisus sakydamas, kad jo „absoliutus prioritetas bus kuo greičiau sustiprinti Europą, kad, žingsnis po žingsnio galėtume iš tikrųjų pasiekti nepriklausomybę nuo JAV.“ Šie žingsniai turi būti priimti skubiai. Vienas iš jų bus daugiau nei 200 mlrd. Eur įšaldytų Rusijos rezervų pervedimas Ukrainai. Kitas – didžiulė gynybos plėtra dabar, kai JAV įsipareigojimas NATO yra žlugęs.

[infogram id="7c8d3c66-e2d4-4ff7-8c14-cfa5e9342862" prefix="bTv" format="interactive" title="JAV rinkėjai smarkiai nesutaria dėl karinės pagalbos Ukrainai"]

ES ir Jungtinė Karalystė kartu turi 3,6 karto didesnę populiaciją nei Rusija ir 4,7 karto didesnį BVP pagal perkamosios galios paritetą. Taigi problema nėra žmogiškųjų ar ekonominių išteklių stoka: jei (tai didelis „jei“) Europa galėtų veiksmingai bendradarbiauti, ji ilgainiui galėtų subalansuoti Rusijos karinę galią. Tačiau vidutinėje perspektyvoje problema yra ta, kad Europa negali pagaminti kai kurių esminių karinių priemonių, nuo kurių priklauso ji pati ir Ukraina. Ar JAV atsisakytų parduoti tokią ginkluotę, jei europiečiai pirktų? Toks atsisakymas būtų lemiamas momentas.

D. Trumpas kariauja ekonominį ir politinį karą prieš JAV sąjungininkus ir partnerius. Tačiau pasitikėjimo žlugimas tarp šalių, kurios anksčiau dalijosi JAV vertybėmis, taip pat labai brangiai kainuos ir pačioms Jungtinėms Valstijoms.

Komentaro autorius – Martinas Wolfas, „Financial Times“ vyriausiasis ekonomikos apžvalgininkas.

Autorių teisės priklauso „The Financial Times Limited“, 2025